„Nė dienos neištveriu be kalto, sapne nešiojuosi idėją, o prabudęs jau piešiu eskizą“, – prisipažino tautodailininkas Rimantas Zinkevičius.
Sunku suskaičiuoti visus darbus
Ukmergiškio liaudies skulptoriaus R. Zinkevičiaus darbai išsibarstę ne tik po visą Lietuvą, bet ir po pasaulį. Jau beveik 40 metų, tęsdamas dievdirbių tradicijas, tautodailininkas drožia kryžius, stogastulpius, rūpintojėlių skulptūras.
Lietuvos kryždirbystė – liaudies meno šaka, įrašyta į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.
„Turėk mėgstamą darbą – ir nereikės dirbti“, – juokavo R. Zinkevičius, kuriam kryždirbystė yra ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Kiek kryžių per gyvenimą yra sukūręs, visoje Lietuvoje garsus kryždirbys pats seniai nebeskaičiuoja. Juolab kad kryžiai – tik viena jo amato dalių.
„Neseniai žmona bandė sudėlioti, suregistruoti mano padarytus darbus, bet pasiklydo tarp jų“, – numojo ranka meistras. Kiek pamąstęs, vis dėlto paskaičiavo: „Originalių vienetinių darbų – kryžių, koplytstulpių skulptūrų – galėtų būti daugiau nei 200. Visų kitų darbų, kuriuos drožiu ir darau pagal atskirus užsakymus ir kurie paskui keliauja į Kryžių kalną, žmonių sodybas, kartais į kapines, yra kur kas daugiau.“
Pasak išskirtinio talento tautodailininko ir Lietuvos kryždirbių karaliaus, medis, jo drožiniai Lietuvoje buvo ir yra populiarūs, nes lietuvio „dūšiai“ to reikia.
Ypatingas ryšys ir 20 metų draugystė R. Zinkevičių sieja su Vengrija. Minint vengrų sukilimo prieš sovietų režimą 50-ąsias metines tautodailininko sukurtas kryžius buvo pastatytas Budapešte. Dar keturi jo medžio darbai, įprasminantys Vengrijos istorinius įvykius, puošia šios šalies Kiškunmaišos miestą. Lietuviui tautodailininkui yra suteiktas ir šio miesto garbės piliečio vardas.
Vaikystės keliai
Būsimo tautodailininko vaikystė prabėgo Ukmergėje. Nuo pat mažų dienų jis nepaleido iš rankų peiliuko, drožinėjo, minkė molį, kur tik jo aptikdavo. Koklių fabrike dirbanti kaimynė pastebėjo tokį vaiko užsidegimą ir parnešė jam tikro molio. Taip gimė pirmosios R. Zinkevičiaus vazos, puodai, kuriuos ta pati kaimynė fabrike ir išdegdavo.
Tačiau berniukas tada svajojo būti dailininku. Tai jis pareiškė ir tėvams. Šie nuvežė sūnų į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, tačiau ten įstoti jam nepavyko. Po kelerių metų vaikinas stojo į Kauno Stepo Žuko technikumą ir svajojo kada nors tapti geru keramiku, tačiau nei dailininku, nei keramiku būti jam nebuvo skirta.
Įstojęs į S. Žuko technikumo parengiamąją klasę jis netikėtai susidomėjo medžio drožyba ir pakeitė planus. Baigė medžio drožybos mokslus ir niekada gyvenime to nesigailėjo.
Gamtos apsuptyje
R. Zinkevičius sako esąs laimingas žmogus. Gyvena gražioje vietoje, gamtoje, netoli Ukmergės savo rankomis rekonstruotoje ir išgražintoje senoje aukštaitiškoje gryčioje. Čia pat – jo dirbtuvės ir muziejus.
„Šioje gryčioje kadaise gyveno mano seneliai, paskui ilgą laiką – trys netekėjusios tėvo seserys, kuriomis tėvas rūpinosi iki pat jų mirties. Seserims mirus, sodyba liko tėvui, – pasakojo tautodailininkas. – Aš tuo laiku su šeima gyvenau daugiabutyje Ukmergėje ir svajojau apie savo sodybą, kurioje galėčiau gyventi ir dirbti.
Medžio drožėjui gyventi bute nėra lengva. Paprašiau tėvo leisti įsikurti senelių gryčioje. Tėvas neprieštaravo. Prisimenu, 1993 metais susitvarkiau vieną sodybos kambarį ir pasakiau sau, kad čia bus mano drožinių muziejus. Pastačiau porą skulptūrėlių ant grindų, sėdėjau ir galvojau, kada tą kambarį užpildysiu. O dabar žiūriu – jau nebėra vietos. Viskas užpildyta.“
Tautodailininko muziejuje – skulptūros, kurias jis drožia savo malonumui. Tai įgyvendintos idėjos ir darbai, kurie, kaip sako R. Zinkevičius, jį kankino, sapnavosi, kuriuos jis ilgokai nešiojosi viduje, kol jie pradėjo veržte veržtis. Taip gimė prakartėlės, skulptūros pasakų motyvais. Taip gimė ir „Eglė žalčių karalienė,“ „ Senis ir pupa“ „Paukščių medis,“ skulptūrų ciklas „ Lietuvos didžiavyriai“.
Menininkas prisipažino, kad jam pačiam arčiausiai širdies – daugiaplanės, iš vientiso medžio drožtos skulptūros, darbai, kuriais galima papasakoti visą istoriją. Tokių darbų jis neparduoda, kaupia kaip kolekciją. Jis taip pat prisiminė, kad Nacionalinis dailės muziejus „kėsinasi“ nupirkti keletą darbų, o muziejui jis negalįs atsakyti.
Neįtikėtinas radinys
Tinkamiausias medis drožti yra ąžuolas. Per tiek metų R. Zinkevičius išmoko jį pažinti, jausti, girdėti, juk medis irgi kalba. „Ąžuolas – solidus medis, jis labiausiai tinka mano darbo stiliui“, – aiškino menininkas. Vieną ypatingą ąžuolą meistras yra aptikęs plaukdamas valtimi Šventąja, pačiame upės dugne. Valtis užkliuvo už rąsto, o patyręs medžio drožėjas, vos žvilgtelėjęs į rastą, beveik iš pirmo žvilgsnio sumojo, kad ąžuolas gali būti labai senas.
Tada jis nusprendė kuo greičiau rąstą iš vandens ištraukti: „Dešimt metrų nupjovėme stovėdami vandenyje, daugiau nepasiekėme, nes likusi medžio dalis buvo per giliai. Tada prie rąsto pririšome padangas ir plukdėme iki tos vietos, kur galėtų privažiuoti traktorius“, – pasakojo vyras.
Norėdamas įsitikinti, ar medis tikrai senas, gabalėlį medienos R. Zinkevičius nuvežė į Geologijos instituto laboratoriją, o ten išgirdo stulbinančią išvadą, kad ąžuolui yra apie 1880 metų. Maždaug tiek metų medis išbuvo vandenyje ir puikiai išsilaikė, užsikonservavo.
Iš to ąžuolo R. Zinkevičius išdrožė vieną iš daugiaplanių savo skulptūrų „Tarybų Sąjungos žlugimas pagal šventą Jurgį.“ „Drožti iš tokio medžio medienos – didžiulis malonumas, – beveik su nostalgija atsiduso medžio meistras. – Mediena minkšta, vertinga ir tauri dėl ilgo amžiaus.“
Angeliukų būrys
R. Zinkevičius teigia turįs hobį hobyje: „Tai drožyba tik savo malonumui – angeliukai.“ Viskas prasidėjo, kai keliaujant po Australiją kilo mintis ką nors išdrožti iš egzotiško medžio.
Menininkas parsivežė į Lietuvą balzaminės karpažolės gabalėlių ir išdrožė pirmąjį angeliuką. Nuo tada grįždamas iš bet kurios egzotiškos šalies tautodailininkas parsiveža įdomesnio medžio gabalėlį.
Kad geriausias suvenyras, kurį galima iš kitų šalių parvežti meistrui, yra medžio gabalėlis, žino ir jo draugai. Taip R. Zinkevičiaus muziejuje jau „apsigyveno“ apie 20 angeliukų. Visi jie skiriasi ne tik išvaizda, bet ir spalva, svoriu. Kiekvienas – skirtingo medžio vaikas.
TIK FAKTAI
R. Zinkevičius pelnė daugybę apdovanojimų, keletą kartų tapo respublikinio konkurso „Aukso vainikas“, Respublikinės prakartėlių parodos laureatu. Menininkas vadinamas Lietuvos kryždirbių karaliumi ir Lietuvos šviesuoliu.
Daug skulptoriaus darbų saugoma Lietuvos ir užsienio muziejuose. Jis išdrožė ir įkurdino įspūdingą koplytstulpį Švedijoje, Pasaulio tautų etnografiniame muziejuje.
Tarp skulptoriaus darbų – ir Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altorius.
Elvyra ŽVIRBLIENĖ
