Jau keletą dešimtmečių aštriabriauniais įrankiais medyje biblinių asmenybių veidus ir siluetus perteikiantys drožėjai sako vis dažniau jaučiantys gėdą dėl kai kurių, ypač jaunesnių, kolegų darbo. Anot pašnekovų, pastariesiems atrodo nieko blogo išradinėti naujus šventuosius arba vieną po kitos pardavinėti nesunkaus pagaminti modelio kopijas.
Kai kurie tautodailininkai pastebi, kad tokios tendencijos formuoja iškreiptą žmonių požiūrį į religinę simboliką, tėvų ir senelių šventais laikytus dalykus.
Tautodailininkas Adolfas Teresius sako, kad nepaisant visko, šventųjų skulptūros vis tiek išlieka vienu dažniausių klientų pageidavimų. Bene kas antras į jį besikreipiantis žmogus pageidauja, kad jam išdrožtų šventąjį.
Anot pašnekovo, dauguma lietuvių yra tikintys į Dievą ir pagarbiai žiūrintys į visą su juo siejamą simboliką, ištikimi bei palaikantys tradicijas, bet dažnai pernelyg pasitikintys meistrais, kuriems patiki užsakymą.
Tautodailininkas A. Teresius pripažįsta – kai kurie medžio drožėjai užsakovų patiklumu yra linkę pasinaudoti.
Anot jo, ypač jaunajai kartai dažnai pristinga atsakomybės, norisi greitai ir labai nevargstant užsidirbti. Nėra meninių ambicijų.
„Ranką prie širdies pridėjęs sakau: „Labai dažnai meistrai nesivargina“. Ir tarp tų tautodailininkų... Vieni yra menininkai, kitiems yra visiškai nusispjauti.
Sąjūdžio laikais vienu metu kurį laiką po jo buvo labai populiarūs rūpintojėliai. Daugelis man sakydavo: „Kam tu varginiesi, siūlai klientui sudėtingus pagaminti, darai, kurių nesimokei?“.
Dabar tas pats su angelais. Visi sako: „Kalk angelus ir vargo nematysi. Kam tu suki sau galvą?
Blogai su tais kuriančiais. Jie prikuria tokių šventųjų, kokių iš viso nebuvo. Aš pats stengiuosi laikytis tradicijos, neįnešti kažkokios sumaišties, juo labiau kad žinau, jog yra žmonių, kurie į mane lygiuojasi, juk aš jau per trisdešimt metų dirbu, ir parodose dalyvauju, ir įvairių konkursų laureatas esu“, – pasakojo pašnekovas.
Tuo metu tautodailininkas Saulius Lampickas sako, kad neatsakingai į rinką paleisti darbai ima atgrasinti žmones nuo tradicinės religinės simbolikos.
„Pastebiu tokią tendenciją. Daug drožėjų Lietuvoje dabar gamina visokias galvas, kaukes – tokius siurealistinius dalykus, kuriuos lengvai nuperka. Jie tiesiog pasiduoda, pinigai, aišku, veikia. Todėl dabar dažnai būna, kad atėjęs pas mane žmogus ir sako: „Noriu pelėdos, nykštukų“. Bet palaukit, prie ko čia tos pelėdos ir nykštukai, čia juk Lietuva!
Tada kalbiesi su žmogumi, netgi bandai jam primesti kažkokį lietuvišką šventąjį, kažką tokio tradiciško, o jis sako: „Man nereikia švento“.
Skaudūs dalykai vyksta, chaltūrą daro. Bandau su jaunais kalbėtis arba vyresniais amžiumi, kurie nesenai dirba, bet jie tam labai priešinasi. Jeigu tokiam pasakė žmogus, kad gražus jo darbas, jis tą ir priima už tiesą. Bet kaip aš sakau, gražu yra viena, o gerai – kita sąvoka. Gali būti išdrožta gražiai, bet prastai“, – dėstė tautodailininkas.
S. Lampickas pastebi, kad didžioji dalis jaunosios kartos drožėjų prityrusiems meistrams sudaro „prastą konkurenciją“.
„Iš principo kai kuriuos juos pateisinu. Jaunus, pradedančius... Jiems reikia kažkaip pragyventi, galbūt iš jų kada nors išaugs meistrai. Bet dabar jie rimtiems meistrams sudaro konkurenciją – prastą konkurenciją.
Dabar aš esu pakankamai žinomas, gyvenu iš drožybos, turiu vardą ir įdirbį, mano darbus stebi menotyrininkai, bet ko jau nebenoriu drožti, bet aš irgi nuo to pradėjau... Tuomet ėmiausi visų užsakymų, kurių sulaukdavau. Daug broko esu padaręs“, – atviravo S. Lampickas.
Lietuvių mėgstamiausių šventųjų sąraše – daugiau nei 10 vardų
Lrt.lt kalbinti meistrai išvardino daugiau nei 10 dažniausiai klientų lietuvių pageidaujamų iš medžio išskobti šventųjų. Tai Petras, Povilas, Marija, Jurgis, Juozapas, Antanas, Apolonija, Martynas, Agota, Rokas, Izidorius, Pranciškus, Veronika, Kazimieras.
„Šiuo metu darau šventąjį žmonėms iš Riešės. Jų religiniai jausmai gal ir nėra tokie labai dideli, bet jie nori turėti šventuką, nes tai yra tai, ką jie labai gerbia. Jiems jis toks tradicinis, pavadinkime, tautinis paveldas. Ilgai kalbėjomės, koks turėtų būti personažas. Jų noras buvo, kad tai būtų šventas Jurgis.
Kitą kartą būna, ateina žmogus ir sako: „Padaryk man rūpintojėlį“. Aš pradedu klausinėti, aiškintis, kodėl jis nori to rūpintojėlio, o žmogus motyvuoja labai paprastai: „Mačiau mano kaimyno žemėje toks stovi“.
Tada klausiu, kokiu reikalu tą rūpintojėlį statys, tai sako: „Va ten senelių žemė...“. Senelis, paaiškėja, buvo koks nors Petras ar Povilas, tai ir išdrožiu Povilą.
Būna ir labai intelektualių užsakovų. Jie iš karto žino, ko nori, kokio nori. Dabar ypač dažnai šventuosius užsisako architektai savo arba artimųjų namams, dažnai tenka išgirsti prašymų Šventai Apolonijai, dantistų globėjai“, – pasakojo A. Teresius.
Tautodailininkas Vytautas Jackūnas sako, kad Pasvalio krašte pačios šventųjų skulptūros nėra populiarios, nes anksčiau šiame regione nebūta tradicijos jas statyti nei pakelėse, nei kapinėse, nei prie namų. Šventųjų skulptūras kūrėjas dažnai padaro kryžių dekoro detalėmis.
„Paimu storesnį ąžuolą ir apatinėje jo dalyje išpjaustau ar tai Marijos skulptūrą, ar Petrą su raktais, kitą kartą angelą, o į viršų virš jų – kryžių“, – sakė tautodailininkas.
S. Lampickas prisipažįsta pasvajojantis, kad prie kiekvieno namo ateinančius pasitiktų koplytėlė su joje įkomponuotu šventuoju.
„Tebūnie, nors mažytis angeliukas joje...“, – nutęsė medžio drožėjas.
Absoliuta Andželika LUKAITĖ
