„Garsiai nuskambėjusi istorija buvo su šuneliu Rezo – jį radome iki pusės įkastą į žemę. Neturėjome kastuvo, tai su metaliniais bliūdeliais išsikasėme. Kalė Akela, kuri neturi vienos kojelės, kaime buvo tiesiog paleista. Toks šuo tikrai negali savimi visiškai pasirūpinti – ji tikrai žavi, grakšti, tačiau su trimis kojomis net nepavalkatausi. Vudis beveik metus gyveno kiemuose, niekam nemaišė, kol kažkas jo nesulupo ir kojelę teko amputuoti, nes neįmanoma buvo jau nervus atstatyti“, – kalba Tautmilė.
Prieglaudėlės įkūrėja pasakoja, kad dažnai šunys pas juos patenka pašauti – šautinių žaizdų turi kone kas trečias atvežtas gyvūnėlis. Tautmilės ir jos pagalbininkų globojamos katės čia patenka žmonių rastos gatvėje, o dažniausiai mirus jų senoms šeimininkėms – ir patenka ne po vieną, o po keturias-penkias. „Tai yra labai dideli kiekiai ir tikrai būna, kad bijai kelti ragelį, nes vietos, kur priimti tuos gyvūnėlius, nebeturime“, – sakė Tautmilė.
Didžiausias džiaugsmas
Pašnekovė sako, kad labiausiai džiaugiasi tada, kai sirgęs gyvūnėlis pasveiksta ar randa naujus namus.
„Pernai vienai vilkytei kartu su pagalbininkais suorganizavome širdies Botalo latakų operaciją. Praktiškai vilkytė turėjo būti užmigdyta, kai mes pradėjome kalbėti apie operaciją, daug kas tik sukiojo pirštus prie smilkinio, kaip benamiui šuniui galima atlikti tokią operaciją, tačiau mes vis tik nusprendėme tai padaryti. Dabar ta vilkytė turi namus ir labai gražiai gyvena kartu su Ugniumi ir Edita iš „Novaturo“, kurie ir rėmė operaciją“, – kalbėjo Tautmilė.
Prieglaudojos darbuotoja Živilė papasakojo kitą labai jautrią istoriją, kurios herojė buvo Santariškių miškuose lakstanti kalytė.
„Ji buvo laukinė kalė. Mums atvežė jos tris šuniukus, kurie dabar jau turi namus, netrukus Grindai pavyko pagauti ir ją pačią. Ji Santariškių miškuose gyveno daug metų. Atsivežę laikėme ją lauke voljere, pradžia nebuvo lengva. Tikrai nebuvo galima jos pavadinti socialiu šuniu. Visgi po truputį aš Vilkę liečiau. Pradžioje koją, po to galvą, vieną dieną uždėjome antkaklį ir pradėjome vedžioti. Ji labai bijojo, nes jau nebebuvo jauna – turėjo 7-8 metus, žmogaus prisilietimo gal jau nebeprisiminė.
Po sterilizacijos, atsivedėme gyventi į vidų, kur yra daug šunų ir žmonių, įvyko lūžis na ir prieš pat šv.Kalėdas mūsų rėmėjo Ugniaus sesuo su vyru išsivežė ją gyventi į sodybą. Adaptavosi nuostabiai yra mylima ir net turi draugą“, – pasakojo Živilė.
Didžiausias skausmas
Prieglaudos darbuotoja sako, kad pikčiausia jai kalbėtis su manipuliuojančiais žmonėmis, kurie žūtbūt nori atsikratyti gyvūnėliu, atiduoti jį į prieglaudą, priešingu atveju grasindami globotinį nužudyti.
„Labai sunku bendrauti su tais žmonėmis, kurie tavimi manipuliuoja, žinodami, kad tu tuos gyvūnus myli. Visada sunku, kai prie durų sutinki žmogų, kuris tau sako: „paimk arba užmigdysiu“, „paimk arba nuvešiu į mišką“, „paimk arba čia nušausiu.“ Jie žino, kad tu jautriai reaguoji, dėl to taip ir manipuliuoja. Tokių žmonių pasitaiko labai dažnai. Žmonėms dažnai atrodo, kad mes įsikūrę tam, kad jiems būtų patogu. Tarsi jų norus ir užgaidas vykdantis personalas. Jiems nerūpi, ar tu turi vietų ar ne, ar turi pinigų pašarui ar ne, na, asmeninio gyvenimo irgi turėtų nebebūti. Šitoje veikloje nėra nieko sunkiau nei bendravimas su žmonėmis“, – kalbėjo Živilė.
Tautmilės prieglaudėlė gyvena iš privačių asmenų paramos. Prieglauda turi apie devynis realiai dirbančius ir padedančius savanorius. Šiuo metu labai nuskriaustos katytės, labai trūksta savanorių darbui su jomis. Jas reikia ir šukuoti , ir valyti ausytes , nuolat tvarkytis, valyti jų narvelius.
Pašnekovė tikisi, kad ateityje prieglaudėlė bus reikalinga tik tiems gyvūnams, kurių šeimininkai miršta. Be to, ką tik Tautmilė už savo ir rėmėjų lėšas nusipirko sodybą, kurioje ateityje įsikurs prieglaudėlė – čia tilps daugiau gyvūnų ir, viliasi moteris, prieglauda išaugs į galingą centrą.