• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šalies gyventojų požiūris į tautines mažumas – tai visuomenės atvirumo bei tarpusavio supratimo indikatorius. Deja, žiniasklaida, kuri atlieka esminį vaidmenį piliečių nuomonių ir nuostatų kūrimo procesuose, dažnai kuria negatyviomis diskriminacinėmis nuostatomis persmelktus tekstus, nukreiptus prieš tautines mažumas. Dėl šios priežasties visuomenėje dirbtinai kuriamas destruktyvus požiūris tautinių mažumų atžvilgiu, kuris tuo pačiu užkerta kelią tolerantiškos ir demokratiškos aplinkos kūrimui.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau svarbu pabrėžti, kad tikroviškos tautinių mažumų situacijos vaizdavimas žiniasklaidoje yra svarbus demokratijos kokybės požiūriu, nes priešingu atveju skatinamas nelygybės augimas. Todėl pernelyg vienpusiškiems, klaidinantiems ar tautinių mažumų atžvilgiu neigiamas nuostatas kuriantiems straipsniams turi būti atsvara.

REKLAMA

Vienas tokių straipsnių, reikalaujančių teisingo atsako, yra šių metų rugsėjo 12 dieną informaciniuose portaluose (geopolitika.lt, balsas.lt ir kt.) publikuotas Vaivos Sapetkaitės rašinys „Lenkiškas nacionalizmo „arkliukas“: tarp tikrų problemų ir populizmo“.

Įžvalgesnis skaitytojas iškart pastebės, kad minėtame straipsnyje pateikta medžiaga yra pernelyg vienpusiška, tautinėms mažumoms ir jų atstovams primetamos stereotipinės nuostatos, kuriamas neigiamas jų įvaizdis. Pavyzdžiui, rašinyje teigiama, neva „LLRA  vykdoma politika skaldo visuomenę, didina įtampą“. Apmaudu, tačiau tokiais nepagrįstais pasisakymais veikiausiai sąmoningai sukuriamas neigiamas straipsnio emocinis krūvis ir provokuojamos priešiškos skaitytojų nuomonės.

REKLAMA
REKLAMA

Negana to, teigti, kad LLRA veikla neva skaldo visuomenę, nėra jokio pagrindo. Atvirkščiai – LLRA lyderis Valdemar Tomaševski padeda visiems Lietuvos gyventojams, kurie kreipiasi į europarlamentarą norėdami išspręsti savo problemas. Antra, LLRA yra modernią, regioninę veiklą vykdanti partija, kuri vienija įvairių tautybių žmones : lietuvius, lenkus, rusus, baltarusius. Todėl, kalbėdami apie LLRA, mes galime kalbėti tik apie ypatingą bendrumo vystymo procesą, tai yra - skirtingų tautybių, įvairių žmonių vienijimą ir jungimąsi bendram tikslui visoje Lietuvoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Narstant V.Sapetkaitės straipsnį toliau, galima pastebėti, kad jame plėtojama ir daugiau nuostatų, kurias akivaizdumo dėlei norėčiau pavadinti „subtiliai užmaskuotomis nepakantumo formomis, nukreiptomis į kai kurių tautinių mažumų gyventojus ar jų atstovus“. Šią mano formuluotę patvirtina tai, kad straipsnyje dėl visų dvišalių Lietuvos – Lenkijos problemų ar apskritai dėl tautinių mažumų problemų Lietuvoje daugiausiai kaltinama partija LLRA bei jos lyderis V.Tomašesvki. Tačiau reikia pastebėti, kad toks iškreiptas „kaltės perkėlimas“ yra itin diskriminuojantis veiksnys. Dėl jo tautinių mažumų atstovai nustumiami į neadekvačią poziciją, nes vis bandoma įtikinti, kad jie išreiškia tarsi kažkokias mūsų valstybei priešiškas nuostatas. Tačiau iš tiesų LLRA veikla kaip tik yra tarsi atsvara diskriminuojantiems veiksniams, tokiems kaip tautinių mažumų gyventojų vietovardžių, asmenvardžių rašybos ribojimai jų gimtąją kalba ar naujojo Švietimo įstatymo nuostatos.

REKLAMA

Apskritai tautinių mažumų atstovų veiksmai, kurie dažnai įvardijami kaip destruktyvūs ir nesuprantami, iš tiesų yra visiškai pagrįstas savo teisių gynimo būdas demokratiniu keliu. V.Sapetkaitės straipsnyje tautinių mažumų politinis aktyvumas ginant savo teises taip pat įvardijamas kaip „politinė demagogija“, tačiau juk visi žino, kad tie, kurie rūpinasi laisvėmis, teisėmis ir ateitimi, iš tiesų kuria teigiamus poslinkius ir prasmingos politikos pamatus.

REKLAMA

Pabrėžtina, kad tiek straipsnyje minimas tautinių mažumų siekis asmenvardžius, vietovardžius rašyti gimtąją ar šios kalbos nevaržomas vartojimas ugdymo procese yra vertybiška pastanga apginti prigimtines savo teises ir laisves. Juk gimtoji kalba – prigimtinė duotybė, Lietuvos valstybė nėra lenkų kalbos šaltinis ar šios kalbos turėtoja. Todėl valdžios sprendimas riboti mažumų kalbą tėra destruktyvus daugumos valios primetimas mažumai, kuris nutolina mus nuo prigimtinės teisės prie pirmykščių bendruomenių doktrinų, nes, kaip žinome,  tik gilioje senovėje mažumos turėjo paklusti būrio taisyklėms tam, kad galėtų išlikti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kokios dar neteisybės ar nepagrįsto negatyvizmo strėlės bado akis, skaitant straipsnį „Lenkiškas nacionalizmo „arkliukas“: tarp tikrų problemų ir populizmo“? Man regis, akivaizdu tai, kad nors rašinyje LLRA veikla pristatoma kaip neigiama ar neefektyvi, tai daroma vien nenorit ar bijant pripažinti stiprius šios partijos galios svertus bei jos lyderio V.Tomaševski kompetencijas. Kitaip tariant, čia galima įžvelgti svarbių ir įtakingų politinių autoritetų neigimą ar tiesiog siekimą sukompromituoti svarbius asmenis, tokius kaip V.Tomaševski. Įdomu, galbūt čia veikia kitų politinių struktūrų interesai? Ar taip daroma todėl, kad kažkas mato partiją LLRA kaip stiprius konkurentus artėjančių Seimo rinkimų metu?

REKLAMA

Labai stebina ir tai, kad straipsnyje „Lenkiškas nacionalizmo „arkliukas“: tarp tikrų problemų ir populizmo“ apie LLRA veiklą Vilnijos regione pasisakantis politologas dr.L.Kasčiūnas ar VU TSPMI doktorantas J.Dementavičius taip pat demonstruoja tikrai nekonstruktyvų, siaurą ir ydingą situacijos vertinimą. Štai L.Kasčiūnas teigia, neva „šio regiono [Vilnijos] savivaldybėse įsitvirtinusi politinė jėga (tai yra – LLRA) nėra suinteresuota gera padėtimi“. Negana to, straipsnyje yra visas skirsnis kritikos LLRA valdymui Vilnijos regione.

REKLAMA

Pabrėžtina, kad toks specialistų požiūris ir apskritai abejojimas vietos valdžia Vilnijoje yra niekuo neparemtas. Juk vietos valdžios postus partijos LLRA nariai užėmė demokratinių rinkimų keliu, tai yra – taip lėmė daugumos piliečių valia, o tai reiškia, kad tokia valdžia yra visiškai pagrįsta.

Kita vertus, net jei Vilniaus regione būtų taip blogai, kaip straipsnyje „Lenkiškas nacionalizmo „arkliukas“: tarp tikrų problemų ir populizmo“ mus bando įtinkinti politologai, tai situacija būtų pasikeitusi dar ankstesnių rinkimų metu, nes piliečiai į vietos valdžią tiesiog būtų delegavę kitus atstovus. Be to, čia galima pastebėti ir tai, kad nepamatuota kritika Vilniaus regiono valdymui taip pat rodo nepagarbą tame krašte gyvenančių žmonių apsisprendimui ir valiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Manau, akivaizdu, kad jei LLRA dirbtų netinkamai, neefektyviai, tai ši partija neturėtų viso to, kuo gali didžiuotis dabar – augančiu rinkėjų palankumu, gausiu  įvairių tautybių žmonių palaikymu ir įsiliejimu į partijos veiklą bei regionine plėtra. Visa tai – tikri faktai, kurie paneigia ydingus teiginius ir patvirtina, kad iš tiesų V.Tomaševskis ir jo komanda vykdo nuosekliu ir sąžiningu darbu paremtą politiką. Reikia pastebėti, kad jokia svetimais interesais ar miglotais tikslais paremta politika nepasiektų tokio populiarumo ir nepelnytų pasitikėjimo.

REKLAMA

Apskritai, žvelgiant į situaciją ir platesniame kontekste, galima pastebėti, kad mūsų šalyje, kur prioritetas turėtų būti lygybės, demokratijos ir tolerancijos kūrimas, vis dažniau randasi destruktyvios nepakantumo apraiškos. Pavyzdžiui, vos tautinės mažumos ima kalbėti apie savo problemas, viešoji erdvė persipildo ne konstruktyvia tų problemų analize, o dirbtinai kuriamomis neigiamomis nuostatomis, visuomenės priešinimu, tautinių mažumų stūmimu į užribį ar panašiai. Kitaip tariant, vietoje bendrų tiesos paieškų leidžiamasi į smerkiančius apibendrinimus.

REKLAMA

Dar, negana to, daugumoje straipsnių, taip pat ir mano aptartame V.Sapetkaitės rašinyje, yra tik diskutuojama apie tautines mažumas, bet ne su jomis. Nesunku pastebėti, kad dažniausiai tik kažkokie pašaliniai asmenys išsako savo nuomonę apie tautines mažumas apskritai ar kalba apie jų atstovus, bet pačių mažumų balsas taip ir lieka neišgirstas. Atrodo, toks negebėjimas užmegzti dialogo ar tiesiog nenoras leisti kitam kalbėti  ir yra pagrindinis problemų šaltinis.

Gaila, tačiau toks mažumos nepaisymas pajungiant ją daugumos galios persvarai, kaip jau minėjau, primena tik pirmykščių bendruomenių primityvius išlikimo dėsnius, o ne demokratinės valstybės augimo ir tobulėjimo principus.

Gintarė Pugačiauskaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų