Dažniausiai tautinius rūbus matome liaudies dainų ir šokių kolektyvų koncertuose, tačiau, etiketo žinovų teigimu, jau pamažu jie ima prilygti vakarinei aprangai.
Kostiumas – svarbus tautos simbolis, mūsų protėvių nagingumo įrodymas, jų grožio sampratos atspindys. Puoštis tautiniais apdarais bene labiausiai dera valstybinių švenčių metu, tačiau drąsesni lietuviai juos jau vilki ir diplomų įteikimo ceremonijose, juos renkasi vestuvėms, krikštynoms ar Pirmosios Komunijos šventei.
Tačiau tautinio kostiumo specialistai įspėja: jį renkantis reikia išsiaiškinti, kokiam regionui kokios detalės ar raštai būdingi, rasti meistrus, kurie pagal visus reikalavimus išaustų audinį ir pagal autentišką modelį pasiūtų kostiumą.
Darbo įdėta daug
Šiųmetėje tarptautinėje „EXPO Aukštaitija 2011“ parodoje, vykusioje Panevėžyje pirmąjį spalio savaitgalį, daugelį lankytojų pradžiugino demonstruota Marijos Simanavičienės tautinių kostiumų kolekcija. Šis įvykis tapo išties nepaprasta švente, nes buvo galima pamatyti Lietuvos teritorijoje susiformavusių penkių regionų tautinius rūbus. Scenoje tarsi iš senų paveikslų atgijo nepaprastai spalvingi senosios Lietuvos žmonės: su puikiais, spalvingais tautiniais kostiumais jie atrodė stebėtinai dvasingai ir oriai.
Kolekcijos autorė M. Simanavičienė „Panevėžio balsui“ pasakoja dar ir dabar pamenanti audimo staklėse sėdinčias močiutę ir mamą. „Tas jausmas užaugo manyje, – plačiai šypsosi ji, – todėl nematau nieko keisto, kad ėmiausi tokio darbo. Tik nereikia sakyti, kad tai M. Simanavičienės tautinių rūbų kolekcija. Tikrai ne mano – nes ne mano vienos darbas į juos įdėtas. O jo, patikėkite, reikėjo įdėti tikrai daug.“
Anot ponios Marijos, norint sukurti autentišką atskiro Lietuvos regiono tautinį kostiumą, pirmiausia teko surinkti informaciją ir tik tada imtis audimo, siuvimo darbo.
Tautinių kostiumų žinovė sako, kad jų atgimimo erą galima vadinti 2003-iuosius, kai sostinėje vykusioje Dainų šventėje Lietuvos kultūros centras pristatė tautinių kostiumų kolekciją.
„Tuomet ir gimė mintis, kad galima sukurti autentiškus atskirų regionų tautinius rūbus. Pradėjau rinkti medžiagą, važinėti į muziejus – jų fonduose ieškojau, kaip turi atrodyti aukštaitiškas, žemaitiškas ar kito regiono tautinis kostiumas. Taip po kruopelytę ir surinkau. Todėl dabar puikiai žinau, kokie skirtingi mūsų regionų tautiniai kostiumai“, – sako meistrė.
Tokie panašūs, tokie skirtingi...
Lietuvos teritorijoje yra susiformavę penki etnografiniai regionai, jie skiriasi tarmėmis ir įvairiais etninės kultūros aspektais – tarp jų ir tradiciniais kaimo drabužiais. Tai Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Klaipėdos kraštas. Šventadienį kostiumą visuose regionuose sudarė tos pačios pagrindinės dalys, skyrėsi tik drabužių sukirpimas, spalvos, ornamentai, papildomos detalės, papuošalai bei kiti aksesuarai.
Parodoje „EXPO Aukštaitija 2011“ pirmiausia buvo demonstruojami aukštaičių rūbai. Aukštaitijos kaimiečių, ypač moterų, liaudies drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. XIX amžiuje rytinėje Lietuvos dalyje iš tiesų vilkėta senoviškesnių formų drabužius, o lininiai iki pat XX amžiaus pradžios vis dar puošti beveik vien tik įaustais geometriniais ornamentais, kurių kompozicijos ir motyvai yra gana artimi Rytų Lietuvoje aptinkamos neolito keramikos puošybai.
Išties aukštaitiškų drabužių demonstruotojai švytėjo baltumu, languotumu. Baltai švietė marškiniai, prijuostės, o ištekėjusių moterų galvas puošė nuometai. Žaliai, raudonai languoti sijonai puikiai derėjo prie raudonų su geltonais apvadėliais liemenių. Šalia moterų oriai atrodė sermėgomis vilkintys vyrai. Juos puošė dailūs balti marškiniai, geltonai, žaliai languotos liemenės, po kaklu parištos skarelės, prašmatnios skrybėlės, odiniai aulinukai, puošti kaišytinėmis juostomis.
Spalvinga kolekcija
Po aukštaičių pasirodymo scenoje spalvingus ir turtingus tautinius rūbus parodė žemaičiai. Jų tautiniai kostiumai išsiskiria iš kitų regionų spalvingumu, turtingumu, brangiomis moteriškomis skaromis ir karolių gausa, o vyrų viršutiniai rūbai siūti ne iš pilko milo, bet spalvoto audinio. Išeiginis žemaitės kostiumas beveik neįsivaizduojamas be ant pečių siaučiamų skraisčių. Pietų Žemaitijoje tai pailgos formos balto lino drobulė su galuose įaustais raudonais raštais, šiaurinėje – didelė raudonai languota lininė arba medvilninė skara, sulenkta įstrižai. Be to, ir moterys, ir merginos nešiojo ant pečių ar kaklo užgobtas mažesnes languotas naminio audinio skareles, taip pat dideles bei mažas fabrikines šilko, kašmyro, medvilnės skaras.
Po žemaičių į sceną, grindis šluodamos sijonais, įžingsniavo dzūkės. Įdomi informacija: šio neturtingo krašto gyventojai ypač ilgai vilkėjo tradicinius kaimo drabužius, atskirus drabužius tebedėvėjo net ir po Antrojo pasaulinio karo. Dzūkės audė daug juostų ir iki pat XX amžiaus ryšėdavo jas, vilkėdamos šventadieniu kostiumu. Moterų juostos dažniausiai būdavo neplačios, tačiau austos iš plonų siuvinėjimo siūlų, vadinamųjų skaistgijų. Dzūkių rūbams būdingi smulkūs ornamentai ir tamsesnės spalvos – tamsiai raudona, mėlyna, violetinė. Prijuosčių audinys margas, o ornamentai smulkūs. Dzūkės labai mėgo puoštis koralų karoliais, o galvas dengti baltais ir spalvotais kykais. Merginos mėgo galvas papuošti gėlėmis, aukso spalvos galionais ir šilkinių kaspinų karūnėlėmis.
Suvalkija – vėliausiai susiformavęs etnografinis Lietuvos regionas. Todėl zanavykų tradiciniai kostiumai įgijo žemaičių ir klaipėdiečių bruožų, o kapsų – aukštaičių ir dzūkų. Scenoje pasirodžiusios suvalkės išsiskyrė ryškiomis ir sudėtingo rašto prijuostėmis. Įdomiai atrodo kaišytinės liemenės, o moterų galvos papuoštos ypatingai suformuotais galionais. Juos įlenkdavo į uždarą kepuraitę, kurią puošdavo dirbtinėmis gėlytėmis. Sijonai išmarginti išilgais dryžiais, o liemenės – ilgais platėjančiais skvernais. Beje, prijuosčių audinių kompozicija, o kartais ir pasiuvimu, zanavykės skyrėsi nuo kapsių. Seniausios zanavykų prijuostės yra balto lininio dugno su išilgai įaustomis raudonų rinktinių geometrinių bei augalinių ornamentų juostomis.
Šiandieninis Klaipėdos kraštas yra dalis didesnės teritorijos, kuri 1701–1918 metais ilgai priklausė Prūsijos karalystei, o vėliau Vokietijai. Patys šio krašto gyventojai dažniausiai save vadindavo lietuvininkais, o kraštą – Mažąja Lietuva. Ta aplinkybė, taip pat ir skirtinga visuomeninė bei kultūrinė krašto raida lėmė regiono savotiškumą, pasireiškusį ir tradicinėje klaipėdiškių valstiečių aprangoje. Lietuvininkių moterų kostiumas itin spalvingas, nestokojantis egzotiškų senovinių elementų. Rūbuose vyrauja raudonų su tamsiai mėlyna ar žalia spalva deriniai. Prijuostės lininės, o baltame dugne įausti raudoni raštai iš augalinių elementų. Liemenės trumpos su plačiomis iškirptėmis priekyje ir nugaroje. Švarkeliai neilgi ir pasiūti iš vienspalvio mėlyno audinio. Klaipėdietės prie juosmens nešiojo puošnius siuvinėtus delmonus – krepšelius. Ypač gražus nuotakos kykas – labai aukštas cilindro formos apdangalas, padarytas iš juodo aksomo arba fetro ir puoštas auksaspalviais galionais.
Ponios dar neprašė
M. Simanavičienė su šypsena prisimena, kokius tautinius rūbus jai su kolegėmis yra tekę siūti išeivijos lietuvėms. „Tai buvo kičas, – atvirai sako, – bet siuvome taip, kaip užsakydavo.“
Marija apgailestauja, kad dar neteko siūti tautinio kostiumo nė vienai vadinamojo Panevėžio elito poniai. „Nė viena miesto valdžiai atstovaujanti moteris neprašė pasiūti tautinių rūbų“, – patikino.
„Be to, nenorėčiau, kad tautiniai rūbai būtų vilkimi mergvakariuose ar kokiuose nors vakarėliuose, – pagalvojusi pridūrė meistrė. – Tautinis rūbas ne tam skirtas. Juk ne veltui etiketo žinovai sako, kad vilkint tautiniu kostiumu galima eiti į iškilmingus vakarus.“
Tačiau smagu, anot ponios Marijos, kai iš Norvegijos atvažiuoja ten gyvenančios lietuvės ir prašo pasiūti autentišką tautinį kostiumą. „Toje šalyje bene visos moterys turi tokius kostiumus ir juos vilki įvairiomis progomis. Galbūt kada nors ir pas mus taip bus“, – su viltimi svarsto M. Simanavičienė.
Ar sugrįš tautinis kostiumas į valstybės ir pavienio žmogaus gyvenimą? Panevėžyje gali retkarčiais pamatyti tautiniais rūbais apsivilkusias moteris ir kartais vyrus. Tie reti atvejai – miesto gimtadienio renginiai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo dienų minėjimai. Gal tie pavyzdžiai patrauks ir kitus ir atsiras noras dėvėti tautinį kostiumą, kaip tą daro norvegės moterys. Jei nepatrauks, tai bent parodoje demonstruoti Lietuvos penkių etnografinių regionų tautiniai kostiumai primins kadaise lietuvių moterų ir vyrų nešiotus apdarus.
Beje, etiketo žinovai tautinį kostiumą prilygina vakarinei aprangai. Tad jeigu valstybės šventės proga rengiamo iškilmingo vakaro kvietime nurodytas aprangos kodas „vakarinė apranga“, pasirodę su tautiniu kostiumu tikrai pataikysite į dešimtuką.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
