Nors mėgstama sakyti, kad Lietuvoje vėl atgimsta įvairios tautinės tradicijos, pasidairius į kaimynines šalis tampa aišku, kad kai kurių tradicijų tikrojo atgimimo dar teks palaukti. Reta nuotaka Lietuvoje ryžtasi prie altoriaus žengti pasipuošusi tautiniu kostiumu, kas kitų tautų kultūroje laikoma vienu svarbiausių pamatinių papročių ir tradicijų.
Negalima būtų kategoriškai teigti, kad lietuviai nesidomi ir nedėvi tautinio kostiumo, bet įdomu, tai, kad didelė dalis šių apdarų iš Lietuvos išvežama į užsienį – lietuvių tautinis drabužis kur kas populiaresnis tarp svečiose šalyse gyvenančių tautiečių nei Lietuvoje.
Tautinio kostiumo žinovė Marija Simanavičienė, kalbėdama apie šį apdarą, sakė: „Svarbu suvokti, kad tautinis kostiumas turėtų būti taip rimtai vetinamas kaip Lietuvos vėliava ar herbas, juk tai taip labai reikšmingas tautinis simbolis, tad ir apsivilkus kokiu nors neaiškiu apdaru negalima jo vadinti tautiniu kostiumu.“
Į klausimą, ar sulaukia ir pavienių žmonių pageidavimų įsitaisyti autentišką tautinį kostiumą, pašnekovė sakė: „Tokių atvejų būna, kreipiasi ir tada, kai šiuo apdaru nori pasipuošti per vestuves, bet dažniausiai toks drabužis išvežamas į užsienį.“
Pasak M. Simanavičienės, daug ko turime pasimokyti iš skandinavų šalių, ypač Norvegijos, kur tautinio kostiumo tradicija labai gili. „Žinau pavyzdžių, kai moterys jau dešimt metų yra ištekėjusios už norvegų ir subrendusios tautiniam kostiumui. Norvegijoje su jais einama visur – į vestuves, krikštynas, bažnyčią ir pan., tad lietuvės puikiai supranta, kad turi savo šalį ir gali jos kultūrą reprezentuoti vilkėdamos lietuvišką tautinį kostiumą.“
Moteris teigė, kad ir praėjusią vasarą sulaukusi nemažai užsakymų tautiniams kostiumams iš į Lietuvą trumpam atostogoms sugrįžusių, bet svetur gyvenančių lietuvaičių.
Lietuvės tautiniam kostiumui nesubrendo?
Paklausta, ar populiaru tautiniu kostiumu puoštis per vestuves Lietuvoje, pašnekovė sakė: „Lietuvės nuotakos dar tam nesubrendo. Pas mus vis dar populiaru puoštis kukliai, o kartais ir labai ištaiginga tradicine suknele. Visuomenei tautinis kostiumas turi būti pristatomas labai atsakingai ir toks, koks yra iš tiesų. Lietuvoje dažnai stengiamasi kuo mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis atkartoti tautinį kostiumą, bet tai nebus tas tikrasis variantas“, – kalbėjo tautinių kostiumų siuvimu ir mezgimu užsiimanti moteris.
Į klausimą, ar tautiniu kostiumu domisi tik moterys, ar ir vyrai, M. Simanavičienė sakė: „Pamenu atvejį, kai išeivijos lietuvis tuokėsi su Tailando piliete ir abu jaunavedžiai vilkėjo lietuvių tautiniais kostiumais, bet atrodė šiek tiek keistokai, nes nuotaka nebuvo lietuvė, bet savo šalies tautinio kostiumo vestuvių dieną taip pat nevilkėjo.“ Pašnekovė pripažino, kad iš Lietuvoje gyvenančių lietuvių vyrų užsakymų tautiniam kostiumui sulaukia mažai – dažniausiai kreipiasi tie, kurie dalyvauja įvairių folkloro kolektyvų veikloje.“
Kaina priklauso nuo kliento norų
Pašnekovės teigimu, tiksliai atsakyti į klausimą, kiek užtrunka tautinio kostiumo pasiuvimas, neįmanoma: „Matote, nėra taip, kad audžiame medžiagą ir pasiuvame drabužį. Esama savitos gamybos sistemos. Tautinį kostiumą sudaro septynios dalys ir kiekvienos jų tinkamas paruošimas yra labai svarbu. Jeigu klientas pasirenka audinius iš jau turimos pasiūlos, tuomet kostiumą galima sukomplektuoti per kelias dienas.“
Dažnai kalbant apie tautinį kostiumą akcentuojama, kad šio drabužio kaina gali siekti ne vieną tūkstantį litų, bet M. Simanavičienės teigimu, tai nėra tiesa: „Teko skaityti spaudoje, kad tautinis kostiumas kainuoja iki keturių tūkstančių litų, bet kam taip gąsdinti žmones? Galbūt jis tiek ir kainuotų, jei būtų komponuojami visi įmanomi priedai, tokie kaip sidabrinės sagos, tačiau būtina nepamiršti ir saiko jausmo.“
Tautinis kostiumas – ne gatvėmis plaikstytis
Pašnekovės teigimu, labai retais atvejai, kuomet tautinius kostiumus užsakinėja su labai sudėtingais raštais, tad ir vidutinė tautinio kostiumo kaina yra 1000-1500 litų.
Moteris prisipažino, kad sulaukė pasiūlymo reklamuotis kartu su viena mergvakarius rengiančia įmone: „Labai mandagiai atsakiau šio pasiūlymo autoriui, kad žinodama, kokie mergvakariai šiais laikais būna, tokios minties atsisakau, ne su tautiniu kostiumu eiti į tokio lygio vakarėlį. Kai mergvakariai organizuojami su visomis liaudiškomis tradicijomis ir prisilaikant senųjų papročių, žinoma, tokiu atveju tautiniu kostiumu pasipuošti galima, bet jokiu būdu negalima juo pasipuošus plaikstytis gatvėmis.“
Lietuviškas tradicijas puoselėja skandinavai
Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovė Teresė Jurkuvienė, kalbėdama apie tautinio kostiumo populiarumą, sakė: „Tokia jau yra mūsų istorija, bet nuo tarpukario individualiai sau žmonės tautinių kostiumų beveik nesisiuva. Lyginant su sovietmečiu, šioks toks pagyvėjimas jaučiamas, bet jis nėra didelis. Dažniausiai tautinius kostiumus siuvasi lietuviai, kurie išvyksta gyventi užsienį, ypač Skandinavijos šalis.“
Pašnekovės teigimu, Norvegijoje ar Švedijoje apsigyvenę lietuviai pamato, kad turėti tautinį kostiumą labai naudinga ir sugrįžę atostogų į Lietuvą, skuba tokį įsigyti: „Šiose šalyse esama daugybės valstybinių švenčių, kai puošiamasi tautiniais kostiumais. Šiuo drabužiu puošiamasi ir per krikštynas, vardynas bei kitomis progomis. Žinoma, tautinio kostiumo dėvėjimas yra susijęs su žmogaus patriotizmu, bet negalima paneigti ir to, kad tai atneša didelę ekonominę naudą – proginius drabužius tenka gana dažnai keisti, o tautinį kostiumą galima dėvėti ir keliasdešimt metų.“
Kam lietuviško tautinio kostiumo prireikė švedei?
Moteris prisiminė atvejį, kai Norvegijoje keletą metų gyvenanti lietuvė grįžusi į Lietuvą nusprendė įsigyti tautinį kostiumą po to, kai sudalyvavo vieno bičiulio vestuvėse. Šventėje buvo apie 40 žmonių ir išskyrus ją, visi dėvėjo tautinius kostiumus. „Pasitaiko atvejų, kad lietuviai tautinių kostiumų užsigeidžia pamatę, kaip kitų šalių gyventojai mėgsta juos dėvėti, išmano apie istoriją. Būna, kad įsigyti tautinį lietuvišką kostiumą į Skandinaviją nutekėjusias moteris priverčia norvegas ar danas vyras. Jei šeima turi vaikų, tuomet kostiumai siuvami ir jiems.“
„Suprantama, kalba eina apie lietuviškus kostiumus, nes šiose šalyse įprasta, kad žmogus savo tautiniu kostiumu reprezentuoja ir gimtosios vietos kultūrą, juk keistokai atrodytų, kai vis žino, kad esi lietuvė, o dėvi kokio nors friordo apylinkių kostiumą“, – juokavo pašnekovė. T. Jurkuvienė pateikė ir dar vieną argumentą, kodėl lietuvaitės dažniau tautinį kostiumą vežasi iš Lietuvos, o ne įsigyja vietoje – tautinis kostiumas Norvegijoje yra kur kas brangesnis nei lietuviškasis Lietuvoje.
Pašnekovė prisiminė atvejį, kuomet į Lietuvą pasisiūti tautinio lietuviško kostiumo atvyko švedė, kuri, pasidomėjusi šeimos genealogija, atrado, kad turinti ir šiek tiek lietuviškų šaknų, tad lietuvišku kostiumu galėtų retkarčiais pakeisti norvegiškąjį.
Tautinis kostiumas – kelionei anapilin
„Kartais senyvo amžiaus žmonės nori tokį kostiumą įsitaisyti ruošdamiesi kelionei anapilin“, – apie tautinio kostiumo panaudojimo būdus pasakojo specialistė.
Anot T. Jurkuvienės, dažniausiai tautinius kostiumus siuvasi įvairių meno kolektyvų veikloje dalyvaujantys žmonės, bet būna, kad šį apdarą įsitaiso ir visuomenėje žinomi žmonės – prezidentė Dalia Grybauskaitė, žurnalistė Liudvika Pociūnienė.
Paklausta, ar viešumoje tautiniu kostiumu vilkintys asmenys suvokia paties apdaro simboliką, pašnekovė sakė: „Manau, kad tie, kurie tokį rūbą įsitaiso ir dėvi – tai tikrai suvokia. Gali būti, kad vieši asmenys, dėvėdami tautinį kostiumą viešumoje, nori pabrėžti savo asmeninį skonį, o kartais siekia ir tam tikro populiarumo.“
Lietuvių žinios prastos
Specialistė neslėpė, kad lietuvių suvokimas apie tautinį kostiumą nėra gilus: „Daugeliui lietuvių standartinis tautinio kostiumo vaizdas yra susijęs su stilizuotu pigoku apdaru, kokie buvo dėvimi sovietmečiu".
Pašnekovė neslėpė, kad būna atvejų, kai visuomenėje žinomi žmonės, dėvėdami tautinį kostiumą, persistengia ir savo aprangoje padaugina šiuolaikinių elementų. „Kadangi lietuviai tautinius kostiumus dėvi nedažnai, tai paaiškina ir negausias žinias".
Į klausimą, ar prie tautinio kostiumo dera ryškus makiažas ir aukštakulniai batai, pašnekovė atsakė: „Nedera nei vienas nei kitas. Žmonės, suvokiantys drabužio simboliką, šių dalykų atsisako, o kalbant apskritai, prie tautinio kostiumo turi būti atitinkama avalynė.“
T. Jurkuvienės teigimu, norintys įvairiomis progomis dėvėti tautinį kostiumą, apie tai turėtų pasikalbėti su specialistais, kurie galėtų patarti, kaip vienus ar kitus dalykus suderinti.
Žmonės turi likti atpažįstami
Pats tautinis kostiumas šiek tiek įvairuoja priklausomai nuo to, kas jį dėvi: „Vienokį tautinį kostiumą dėvės netekėjusi mergina, kitokį – vyresnė moteris. Juk seniau ir senmergė sulaukusi tam tikro amžiaus jau nelakstydavo apsikaišiusi rūtelėmis, mat nelabai buvo kuo didžiuotis“, – juokavo moteris.
Pašnekovė akcentavo, kad dažnai tautinį kostiumą dėvintys vieši žinomi asmenys privalo likti atpažįstami: „Nėra nieko blogo, jei tautinį kostiumą dėvinti šalies prezidentė viešumoje pasirodo nepridengta galva su modernia šukuosena. Nuo to jos kostiumas nepagerėja, nes atsiranda ne dermė, bet ji išlieka atpažįstama.“
Apie tai, ar ateityje augs susidomėjimas tautiniu kostiumu, kaip progine apranga, pašnekovė sakė: „Tai prognozuoti sunku. Prieš dešimtį metų į tai žiūrėjau kritiškiau ir tuomet, išgirdusi tokį klausimą, būčiau labiau abejojusi, bet dabar pasaulyje atsiranda tendencija, kad žmonės bando grįžti prie savo šaknų – visuomenei to reikia, tad ir tautinis kostiumas turi ateitį.“
