Smogė nėštumo metu
35-erių metų moteris niekada nieko nekaltino dėl to, kad onkologinė liga jai smogė pačiu netinkamiausiu gyvenimo laiku. Dar daugiau: vos susirgus pačiai Ievai, krūties vėžiu susirgo ir jos 52-ejų metų mama.
Anaiptol, išgyvenusį tikrą košmarą, dabar ji nori skleisti žinią ir drąsiai sako: „Jeigu mes su Matuku įveikėme vėžį, kai aš jo laukiausi, tai jį įveikti gali visi.
Tereikia norėti, tikėti ir dėti visas įmanomas pastangas.“
Ligą išdavė guzelis krūtyje
Praėję metai Ievai buvo lemtingi. Ji džiaugėsi žinia, kad jau netrukus pasaulį išvys šeimos pagrandukas. Vis tik nėštumo džiaugsmus užtemdė skausmas ir diagnozė, nukritusi lyg iš giedro dangaus – paveldėtas krūties vėžys, BRCA1 geno mutacija.
„Iki šiol apie tai kalbėti sunku ir skaudu. Tačiau mano onkologė ir dabar sako, kad apie tai kalbėti būtina. Kone kasdien susiduriu su žmonėmis, kurie nori išgirsti mano istoriją, kurie klausia, kaip mums pavyko.
Viskas prasidėjo 17-ąją nėštumo savaitę. Tada pajaučiau skausmą krūtyje. Žinoma, galvojau, kad tai normalus nėštumo reiškinys, tačiau apsižiūrėjusi užčiuopiau trijų centimetrų kietą darinį. Turėjau nuojautą, kad kažkas negerai ir kad negalima visko palikti.
Jau tą pačią savaitę atsidūriau Kaune, onkologijos klinikoje. Profesorius apžiūrėjo mane, paėmė biopsiją, o jau po kelių dienų paskambino ir pranešė apie manyje tūnantį itin agresyvios formos krūties vėžį. Jis jau buvo išplitęs į limfmazgius.
Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo tam tikro geno mutacija. Pasirodo, aš šį susirgimą paveldėjau iš savo mamos, o ši liga – geno pasekmės“, – ligos pradžią prisiminė Ieva.
Chemoterapijas vadina košmaru
Didžiausias iššūkis Ievai bei medikams buvo tai, kad moters įsčiose plakė kūdikio širdelė. Tai gana retas atvejis, todėl medikai metė visas įmanomas jėgas, kad padėtų Ievai ir jos sūnui.
„Profesorius, kuris man diagnozavo vėžį, mane perdavė onkologei-chemoterapeutei Editai Juodžbalienei. Ji sakė, kad tai itin retas atvejis, mat kovoti teko ne už vieną, o už dvi gyvybes.“
Vienintelis gydymas, kurį buvo galima skirti Ievai, tai chemoterapija.
„Nuo 19-osios nėštumo savaitės prasidėjo šis gydymas. Visi žino, kokius padarinius turi chemija ir kaip sunku juos tverti.
Aš, savo atveju, labiausiai jaudinausi dėl vaisiaus, kurį nešiojau.
Vis tik nė akimirkai nepasidaviau. Su kiekvienu chemijos lašeliu aš jaučiau, kad vėžys traukiasi. Tikėjau, kad jo nebelieka manyje.
Kai pradėjo lašinti chemiją, mažylis susigūždavo į kamuoliuką, pasislėpdavo gimdos kraštelyje trims paroms, kol atsigaudavome abu po chemijos.
Man negalėjo atlikti jokių papildomų tyrimų, aš nežinojau, ar vėžys plinta. Dabar tas paras po chemijos prisimenu kaip didžiausią košmarą“, – neslepia Ieva.
Tiki pasąmonės galia
Po kelių chemijų Ieva vėl apžiūrėjo guzelį. Ji negalėjo patikėti, kad to guzelio nebeliko. „Aš sąmoningai tikėjau, kad pasveiksiu. Su kiekvienu lašu jaučiau, kaip auglys nyksta, kaip nyksta vėžys manyje.“
Moteris atvira – ji tiki pasąmonės galia ir neabejoja, kad jos tikėjimas ir viltis padėjo pasiekti tą etapą, kuriame dabar ji jaučiasi rami ir gerokai saugesnė.
„Juodžiausią etapą man padėjo įveikti mano vyras. Drąsiai vadinu jį auksiniu. Ligos metu stengiausi apie tai visiškai negalvoti. Svarbiausia tada man buvo išsaugoti gyvybę. Jeigu reikėdavo, jis mane nešdavo ant rankų.
Tiesiog turėjau būti nusiteikusi, kad viskas turi būti gerai. Visą nėštumą aš nežinojau, ar yra metastazių kituose organuose“, – sako pašnekovė.
Paveldėjo iš mamos
Ieva dabar prisimena, kad iki apčiuopto guzelio nėštumo metu ji nejuto jokių požymių, kurie galėjo išduoti sunkią ligą. „Tik vėliau, kai sužinojo diagnozę, paaiškėjo šio vėžio paveldimumas ir turėta BRCA 1 geno mutacija.
Pasirodo, kai aš jau pati kovojau su vėžiu, tokia pati liga smogė ir mano mamai, gyvenančiai Vokietijoje. Jai – 52-eji.
Apie savo ligą ji sužinojo prieš mano operaciją. Ji tikrinosi kas kelerius metus ir buvo sveikutėlė. Medikai sako, kad suaktyvinti krūties vėžį galėjo jaudulys ir stresas.“
Pašalino abi krūtis
Onkologinė liga ir nėštumas vienu metu – iššūkis ne tik pacientui, bet ir medikams. Ieva kartu su medikų komanda buvo pasiruošusi savarankiškai pagimdyti Matuką, mat medikai įžvelgė trombų riziką.
„Pati pagimdžiau sausio 9-ąją, o gruodžio 12-ąją gavau paskutinę chemiją.
Gimdžiau 22 valandas, tačiau mums pavyko. Prisimenu, gulėti galėjau tik ant kairio šono – kitaip Matukui stodavo širdelė. Netrukus po gimdymo medikai man atliko abiejų krūtų šalinimo operaciją.
„Šiuo metu kasdien važinėju į spindulinę terapiją Kaune. Žinau, kad teks šalinti ir kitus reprodukcinius organus.
Šiandien gyvenu su viltimi ir tikėjimu, kad bus viskas gerai. Noriu visiems pasakyti, kad net tokioje situacijoje galima patikėti stebuklu.
Gydytojai sakė, kad aš pagimdžiau tokį sveiką ir stiprų vaikutį, kokio nepagimdo net ir niekuo nesergančios mamos.
Apie ligą nesakė
Ieva vaikams niekada neįvardijo, kad serga vėžiu. Ji paaiškino, kad šeimos laukia įtemptas laikas, nes mama serga, o dėl gydymo gali nuslinkti plaukai, tačiau nieko konkrečiai ji neaiškino.
9-erių ir 15-os metų vaikams ji tik artimiausiu metu žada papasakoti apie tai, ką įveikė visa šeima.
„Mano ašarų vaikai niekada nematė. Jie nematė, kaip verkėme su vyru, kai šis man skuto plaukus. Priėmiau sprendimą nekalbėti apie ligą. Jie nematė manęs plika galva – perukų nešioti negalėjau, nors jų turėjau, tačiau visą laiką puošiausi turbanais. Vaikščiodavau ryški ir graži.
Didelė žmonių dalis net nežinojo, kad aš sergu. Beje, aš niekada ir nesakydavau, kad „sergu“. Sakydavau, kad neturiu nuo ko pasveikti, tai tebuvo mano būsena, tam tikra pamoka. Turėjau šį tą, turbūt, išmokti ir suprasti.“
Driekiasi marčių eilės
Nors Matukui dar tik pusė metukų, jis jau dabar turi daugybę būsimų žmonų ir, kaip juokauja Ieva, jau driekiasi marčių eilės.
„Visos sako paprastai – jeigu Matukas išgyveno tokius sudėtingus dalykus, tai nekyla abejonių, kad jis yra labai tvirtas ir stiprus ir niekada nepalūš.“
