„Ten duona brangesnė, aš geriau nueisiu toliau, bet sutaupysiu pinigų“, – kalbasi kieme ant suoliuko sėdinčios močiutės.
„Ale kruopos tikrai pigesnės praeitą savaitę buvo kitoje gatvės pusėje. Ar turi nuolaidų kortelę? Ten daug nuolaidų būna.“ Ir lietuviai dar sako, kad nemoka skaičiuoti.
Nuolatinės diskusijos apie prekybos centrus ir jų kainodarą, aptarnavimą bei nuolaidų korteles augina tradiciją. Netgi mūsų mažieji žino, kurioje parduotuvėje gali rasti pigesnių bandelių. Ar tai yra gerai?
Mes skaičiuojame, vertiname, galvoje nuolat sukasi mintys „apsimoka / neapsimoka“. Dėliojame produktų kainas, pridedame išlaidas degalams, viešojo transporto kainas ir keliaudami miestu nuolat dairomės į iškabas: „Nuolaidos“, „Išpardavimas“, „Išpirktuvės“, „1 kilogramas morkų – tik...“. Užduosiu tą patį klausimą: ar tai yra gerai?
Visuomenė, kuri priversta skaičiuoti ir ieškoti pigiausio varianto, neretai pamiršta tokius žodžius kaip „skaniau“, „praktiškiau“, „gražiau“, „madingiau“, „stilingiau“, „šauniau“. Tai nėra gerai. Mes pamiršome vaikystės svajones, kai gulėdavome ant lovos ir žvelgdami į lubas mintyse dėliodavome prekes, kurias griebtume, jei nereikėtų skaičiuoti. Kuris dabar nesvajoja nebeskaičiuoti parduotuvėje?
Žinoma, po algos mes galime pažaisti Holivudą ir prekybos centre į krepšelį krautis tai, ko negalėjome jau dvi savaites. O kas toliau? Ištempę ausis klausome, ką apie pigesnes kruopas kalba močiutės po langais. Ar tai gerai?
Reikia išmokti džiaugtis gyvenimu. Ne vieną kartą girdėta frazė. Kiek kartų draugai ar giminaičiai yra Jums tai sakę? Dešimt, šimtą kartų? O pats gyvenimas juk diktuoja sąlygas: reikia išmokti gyventi. Džiaugtis mažais dalykais ir svajoti apie ateitį. Kaip vaikystėje, kai bėgdavome į parduotuvę gniauždami saujoje pinigėlius ir įsivaizduodavome, jog esame pasaulio karaliai.
Svajoti, taupyti, gyventi – ar čia visi vardikliai vietoje?