Jeigu manote, kad jūsų atžalą paveiks siaubo pasakojimai apie tai, kaip kažkieno duktė įsivėrė auskarą į bambą ar sūnus pasidarė tatuiruotę, o paskui pasigavo tokią infekciją, jog tik ligoninės medikams pavyko išgelbėti nuo kraujo užkrėtimo, labai klystate.
Kai saviraiška už sveikatą svarbesnė
Piešinys ant kūno arba blizgantis niekutis nosyje, liežuvyje ar net intymioje vietoje – madinga šiuolaikinio paauglio įvaizdžio detalė. Moksliškai įrodytas faktas, kad beveik visos tokio amžiaus mergaitės ir net vaikinai būna nepatenkinti savo išvaizda, tai ir puošiasi, kaip išmano.
Aišku, prisideda ir paauglystei būdingas saviraiškos siekis, noras išsiskirti, bet kartu ir nesiskirti nuo bendraamžių.
Trumpai tariant, paaugliai turi aibę priežasčių kaulyti tėvų leidimo pasidaryti tatuiruotę ir įsiverti vieną kitą auskarą. Ir jų nesustabdys jokie argumentai, jog tai pavojinga sveikatai, vulgaru, negražu, kad ateityje gali pakenkti karjerai ir asmeniniam gyvenimui.
Ne visi ir tėvai žino, kad pasidaryti tatuiruotę yra lengviau ir pigiau, nei paskui ją panaikinti. Piešinių pašalinimas nuo kūno – gana ilgas ir brangus procesas. Be to, turi daugybę galimų šalutinių efektų, tokių kaip odos hiperpigmentacija ar randai.
Išvis nėra protinga leisti paaugliui darytis tatuiruotę, kol jam nesukako 18–20 metų. Nes jo organizmas dar auga, taigi yra didelė tikimybė, jog išsvajotoji gražioji tatuiruotė laikui bėgant išsitampys arba dar blogiau – nuslinks į visai kitą vietą.
Bet jeigu jokie įtikinėjimai ir grasinimai nepadėjo atkalbėti vaiko nuo šios idėjos, tai bent nuveskite jį į gerą saloną pas kvalifikuotą meistrą. Kad paskui niekam nereikėtų gailėtis dėl pasekmių.
Pavojai tyko adatoje
Metalinio žiedelio įvėrimas ar gėlytės nupiešimas ant peties gal ir atrodo nesudėtinga procedūra – juk ne operacija. Bet saugotis yra ko.
Neseniai amerikiečiai mokslininkai iš Vašingtono universiteto atliko 450 studentų, turinčių tatuiruotes, apklausą. Paaiškėjo, jog kas trečias jaunuolis dėl to turėjo iškęsti vienokias ar kitokias komplikacijas.
Aišku, tai pats baisiausias atvejis, bet vertėtų žinoti: nepakankamai sterilūs tatuiravimo instrumentai gresia daugybe pavojų sveikatai, tarp kurių ir ŽIV, hepatitas B, kitos infekcijos. Būtina įsitikinti, kad meistras dezinfekavo būsimo dūrio ar tatuiruotės vietą, kad plauna rankas, mūvi sterilias pirštines ir naudoja naujas vienkartines adatas. Pasidairykite, ar salone yra autoklavas instrumentams dezinfekuoti.
Galiausiai užsirašykite visų pigmentų, naudojamų tatuiruotei, pavadinimus – dėl viso pikto. Tai gali labai padėti komplikacijos ar netikėto pašalinio efekto atveju.
Atidėkite procedūrą, jeigu vaikas persišaldęs. Užtikrinkite, kad procedūros išvakarėse jis nevartotų alkoholio ir jokių vaistų (ypač aspirino).
Po procedūros pareigingai naudokite specialius kremus, padedančius tatuiruotėms greičiau užgyti, kuriuos parekomenduos meistras.
Džiaugsmas – laikinas, žala visam gyvenimui
Net ir nuplaunamos tatuiruotės iš tikrųjų nėra tokios jau nekaltos.
Pats pavojingiausias iš visų yra juodas rašalas. Deja, kaip tik juo atliekama dauguma piešinių – net ir vaikams.
Esmė tai, kad juodo rašalo sudėtyje, be kitų medžiagų, gali būti parafenilenodiamino. Jeigu meistras perdozuos dažo, pramoga gali baigtis egzema, dermatitu arba rimta alergija.
Be to, laikinųjų tatuiruočių dažuose gali būti sunkiųjų metalų, tarp jų švino ir arseno – dažnai rimtų ligų ir net reproduktyvinės sistemos problemų priežastimi.
Tai ką gi daryti viso šio siaubo iš galvos išmesti negalintiems tėvams? Pirmiausia pasiūlyti vaikui saugesnę alternatyvą:
Laikiną tatuiruotę-lipduką. Jos išlaiko ryškias spalvas nuo 2 iki 8 valandų ir visiškai nekenkia odai.
Biotatuiruotę. Tai visiškai nekenksmingas (jeigu naudojamas klasikinis receptas), neskausmingas ir net malonus piešimas ant kūno chna. Tokios tatuiruotės praktiškai nekenksmingos sveikatai, nors išsilaiko apie dvi savaites. Tik atminkite, kad alergijos rizika vis dėlto išlieka.
Aerografiją. Naudojant šį metodą piešinys ant kūno tiesiog užpurškiamas ir išsilaiko 3–4 dienas. Tatuiruotės patvarumas priklauso nuo dažų, kurie gali būti žvilgantys ar fluorescentiniai, sudėties.
Visų rūšių laikinosios tatuiruotės yra atsparios vandeniui, tačiau bėgant laikui ima blukti, kol galiausiai išnyksta. Pailginti jų gyvavimo laiką padeda specialios priemonės bei tinkamais šveitikliais paruošta oda.
Kita vertus, iškilus būtinybei laikinąją tatuiruotę galima lengvai pašalinti – pavyzdžiui, naudojant paprastą kūno aliejų kūdikiams.
Svarbiausia, kad tokioms tatuiruotėms daryti būtų naudojamos tik hipoalerginės kosmetikos priemonės.
Vėrimas pagal taisykles
Neapsigaukite: įvairių kūno dalių badymas tikrai nėra saugesnis už odos tatuiravimą. Tuo labiau kad yra daugybė aplinkybių, kai auskarų vėrimas (ne į ausis, žinoma) yra jei ne draustinas, tai tikrai nerekomenduotinas.
Geras vėrimo meistras privalo pasidomėti, ar jo klientas neserga ūmia kokios nors odos ligos forma, cukriniu diabetu, neturi psichikos sutrikimų, nesiskundžia nusilpusiu imunitetu, neturi polinkio į keloidinių randų formavimąsi.
Patyrus galvos smegenų traumą ir vartojus tam tikrų vaistų, kad ir uždegimus malšinančius preparatus arba kortizoną, – apie tokią procedūrą negali būti nė kalbos.
Yra apribojimų ir vietai, į kurią verti auskarą. Bene saugiausios, turbūt nustebsite, yra šnervės. Pačios skausmingiausios vietos – liežuvis, bamba, speneliai, genitalijos. Tačiau skausmas toli gražu nėra baisiausias dalykas.
Veriant auskarą į antakį, galima pažeisti trišakį nervą, kas blogiausiu atveju baigsis veido asimetrija. Auskarų išvis nederėtų verti ten, kur yra nervų galūnių sankaupų (tokia yra antakio dalis prie nosies) arba kur po oda yra stambių kraujagyslių ar gausus kapiliarų tinklas, taip pat limfmazgių srityje.
Specialistai nėra linkę gąsdinti be reikalo, todėl tiesiai šviesiai pripažįsta: dūriai intymiose vietose gyja gerai (su sąlyga, jeigu laikomasi deramos higienos) ir lyties organų jautrumui ar jų funkcionavimui nė kiek nekenkia. Tačiau tik tuo atveju, jeigu auskarą veria profesionalas. Be to, nešioti papuošalą tokioje kūno vietoje, kur oda nuolat trinasi į drabužius, pavojinga.
Merginos paprastai nepasidomi ir nežino, kad netinkamai pervėrus krūties spenelį gali užsikimšti pieno liaukos latakai ir iškilti problemų vėliau maitinant kūdikį.
Bet labiausiai turbūt neapsimoka verti papuošalo į patį liežuvio galiuką – tai gali visiems laikams ir labai neigiamai paveikti skonio pojūtį. Jau neminint to, kad metalo gabalas burnoje kelia grėsmę dantų emaliui bei sukelia bėdų dėl dikcijos, o paauglystėje pradėti švepluoti turbūt nenorėtų nė vienas jaunuolis.
Ką reikia žinoti
Turėkite omeny: tikri profesionalai auskarus į bet kurią kūno vietą veria tik rankomis ir naudodami tik adatą. Specialus pistoletas naudojamas tik ausims perverti, bambai – jokiu būdu, nes gali susispausti audiniai, ir auskaras, neduok Dieve, įaugs į juos.
Skirtingiems papuošalams įverti naudojamos skirtingo skersmens adatos. Jos specialiai išgaląstos taip, kad duriant išsiskiria minimalus kiekis kraujo arba jo nebūna visai.
Skausmui šalinti naudojamos labai menkutės anestetiko dozės, todėl beveik neįmanoma, kad jis sukeltų alergiją. Nedidelis patinimas dūrio vietoje yra visiškai normalu.
Atlikęs procedūrą specialistas turi išsamiai nurodyti, kaip prižiūrėti dūrio vietą. O ją iš pradžių būtina užklijuoti pleistru ir valyti – pavyzdžiui, vandenilio peroksidu (bet tik ne spiritu!).
Įvėrus auskarą burnoje, skiriama specialių tablečių – iš jų reikia gamintis tirpalą skalavimui.
Ir gerai būtų, jei kosmetologas ar meistras, atlikęs darbą, duotų klientui dar ir kortelę su savo numeriu tam atvejui, jei prireiks pagalbos ar patarimo. Juk nuo komplikacijų nė vienas nesame apsaugotas.
PARENGĖ SERGEJUS STONKUS
