Priimant į darbą ar jau dirbant diskriminacija yra draudžiama, tačiau realiai nelabai aišku, kiek toks draudimas apima ir tatuiruotes. Todėl darbdaviai Lietuvoje elgiasi kaip jiems atrodo tinkama, o institucijos tikina, kad problemų dėl tatuiruočių neva nebūna, nors realybė kitokia.
Nemažai žmonių pripažįsta, kad dėl tatuiruočių sulaukė nemalonių replikų, buvo nepriimti į darbą, kad teko dirbti su pirštinėmis ar ilgomis rankovėmis, nes buvo priversti jas slėpti. Kai kurie į darbą nebuvo priimti net dėl auskarų.
Tatuiruotes tenka slėpti arba prarasti darbą
Vienoje uždaroje socialinio tinklo grupėje kilo diskusija apie tai, ar žmonėms pasitaikė atvejų, kai dėl tatuiruotės negavo darbo, buvo atleisti ar diskriminuojami. Diskusija sulaukė nemažai įvairių komentarų.
Kai kurie žmonės tikino, kad problemų dėl tatuiruočių niekada nekilo: „Tai, kad jau nebeliko vietų, kuriose jos draudžiamos.“
Vienas vyriškis teigė, kad dabar – nebe rusų laikai, kai tatuiruotes darydavosi tik kalėjimuose ar armijoje.
Kita „Facebook“ vartotoja pasidalino, kad dirba su daug skirtingų žmonių ir žino tokių, kurie su tatuiruotėmis dirba valstybinėse įmonėse, bankuose, mokyklose, policijoje ar vaikų darželiuose.
„Nemanau, kad šiais laikais gali dėl to kilti bėdų įsidarbinant“, – įsitikinusi moteris.
Kita pridūrė, kad ir teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska Seime sėdi tatuiruota.
Vis tik didžioji dauguma diskusijos dalyvių teigė priešingai – esą dėl tatuiruočių jie patys buvo ir diskriminuojami, ir neįdarbinami.
Viena komentatorė nurodė, kad dėl tatuiruotės jos nepriėmė dirbti į rūbų parduotuvę viename Klaipėdos prekybos centre.
„Tikrai taip – vairavimo mokykloje, kurioje darbinausi, labai nepatiko maniškės, tai dar turėjo įžūlumo paklausti, ar dar daugiau tų „žalingų įpročių“ atsiras ant mano kūno. Net neabejodama atsakiau: žinoma! Gaila, kad dar daug tokių „siaurukų“ ant svieto. Daug metų valstybinėje įmonėje dirbau ir niekam neužkliuvo“, – rašė kita mergina.
Tuo metu viena panevėžietė pasidalino, kad norėjo darbintis kruiziniuose laivuose, tačiau ten iškart pasakė, kad negali būti jokių randų ar tatuiruočių aiškiai matomose vietose.
„Yra tekę dirbti įmonėje, kur vaikinas turėjo tatuiruotę–rankovę, tai jis negalėjo eiti į darbą su marškinėliais trumpomis rankovėmis“, – pasakojo Kretingoje gyvenanti moteris.
Vilnietis rašė, kad visada į darbo pokalbį eina tatuiruotes užsidengęs ir pirmas savaites jų nerodo: „Paskui parodai, ką moki, tai galima ir tatuiruotes rodyti.“
„Gyvenu Jungtinėje Karalystėje 10 metų, be abejo, Lietuvoje praleidžiu daug laiko. Na, požiūris Lietuvoje dėl tatuiruočių tai kažkoks „būkiškas“ tiesiogine prasme... Susitikimuose žiūri ir sako: Nu jau, kam čia tau reikia? Come on! Mano kūnas – mano pasirinkimas, kuris visiškai nedaro įtakos mano darbo kokybei. Bet, deja, Lietuvoje mato kitaip. Dar augti ir augti“, – savo patirtimi dalinosi emigrantė.
Komentatorė iš Kauno taip pat papasakojo, kad, turint tatuiruočių ant plaštakos ir pirštų, teko sulaukti replikų iš potencialių darbdavių darbo pokalbiuose, po kurių ji pati į tas darbovietes nebenorėdavo grįžti. Anot jos, nesinori dirbti ten, kur žmonės gyvena kažkokiais stereotipais.
Gali neįdarbinti ir dėl auskarų, ir dėl tatuiruočių neturėjimo
Dar vienos soc. tinklo vartotojos teigimu, kai kurie darbdaviai draudžia tatuiruotes priklausomai nuo to, kur nori įsidarbinti. Ji nurodė, kad kai kuriose parduotuvėse jas draudžia, jei priima dirbti – tatuiruotes reikia slėpti.
„Pas mane yra ant rankos ir ant plaštakos, tai visada turėdavau dirbti su ilgu megztuku ir pirštinėmis, kad nesimatytų. Nes galbūt ten dirba ar ateina žmonės, kurių religija nepripažįsta tokių dalykų... Ir nebūtinai parduotuvės draudžia“, – pridūrė mergina.
Dar viena kaunietė pasidalino skambiomis ir pašaipiomis darbdavių frazėmis: „Pas mus tik elitiniai ir prestižiniai klientai iš viso pasaulio, todėl jie gali suprasti kažką ne taip arba tavo tatuiruotės gali juos įžeisti“, „Tu atrodai ne tokia kompetentinga, kokia esi, todėl klientai bijos pasikliauti tavimi“, „Ne, pas mus biure – oficialesnė aplinka, tai būtų gerai neafišuoti per daug“.
Taip pat buvo nemažai komentarų dėl diskriminacijos. Pavyzdžiui, darbe buvo įspėta, kad generaliniam direktoriui gali nepatikti, todėl reikia slėpti.
Be to, gali pasitaikyti ir priešingų variantų.
„Prieš kokius 5–6 metus darbinausi į vieną Vilniaus barą, tai be tatuiruočių nepriėmė. Dabar turiu jų nemažai, bet kažkaip į tą vietą iš principo neičiau dirbti“, – rašė viena mergina.
Kita komentatorė nurodė, kad esą statutas reglamentuoja tam tikrų specialistų išvaizdą, o visa kita – įmonės vidinės taisyklės ir vadovo subjektyvi nuomonė renkantis darbuotoją: „Aš renkuosi tik su tatuiruotėmis.“
Keletas pastebėjo, kad į darbą buvo nepriimti ir dėl auskarų. Pavyzdžiui, viena komentatorė rašė, kad jos neįdarbino dėl ausų tunelių.
Viena komentatorė savo poziciją išreiškė taip: „Jeigu nesi visiškas beraštis dėl įstatymų, žmogaus teisių ir pareigų, puikiai žinai, kad dėl tatuiruočių žmogus negali būti atleistas. Yra specifinės darbovietės, kuriose gali būti nepriimtinos tatuiruotės matomose vietose, bet tai vėlgi turėtų būti rašoma įmonės vidaus taisyklėse. Jei ne, vadinasi teisės dėl to atleisti, diskriminuoti, jie visiškai neturi“.
Iš teisinės pusės – neaišku
Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sako, kad mūsų šalyje nėra kultūrinio ar teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima spręsti, kaip vienokia ar kitokia tatuiruotė gali būti teisingai vertinama tiek iš darbdavio, tiek iš asmens laisvės ir lygybės pusės.
Pašnekovas nurodė, kad neturi jokios informacijos apie darbovietes ar pareigas, kuriose neįdarbinami žmonės su tatuiruotėmis matomose vietose. Taip pat jam neteko girdėti apie atvejį, kai dėl šios priežasties žmogus nebūtų įdarbintas.
Vaikų gydytojas su kaukolėmis – riba ar ne?
Vis tik D. Arlauskas mano, kad kai kuriais atvejais tatuiruotės gali sudaryti neigiamą nuomonę apie įstaigą, jos vertybes, o tai gali pakenkti tos įstaigos reputacijai, nes tų tatuiruočių yra įvairių:
„Arti erotikos, kur jau neaišku, kiek čia erotikos, o kiek čia jau prasilenkia. Gali būti visokių politinių, gąsdinančių. Pavyzdžiui, vaikų gydytojas gali visokių tokių išsitatuiruoti, kur vaikus gali gąsdinti ir pan. Aš manau, kad ateis tas laikas, kai susiformuos praktika, kas priimtina, o kas ne. Blogai tai, kad iš teisinės pusės nėra jokio reglamento, todėl gali būti įvairiausių dalykų.“
Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas neslepia, kad ši tema iš ties labai sudėtinga, nes darbdavys gali neįdarbinti dėl daugumos interesų, bet šiuo atveju – tai asmens laisvė, kad jis gali su savo kūnu daryti ką nori, o neįdarbinus gali prasidėti problemos su asmens laisvės teisėmis, diskriminacija ir pan.
„Bet ar tatuiruotės neperžengia tam tikrų ribų? Pas mus nėra nei kultūrinės, nei teisinės praktikos, visiškai nauja tema. Nes jeigu tu keikiesi ar geri viešoje vietoje – tave gali sudrausminti, nubausti. O kaip tokiu atveju, pavyzdžiui, su kokiomis kaukolėmis?
Aš suprantu, jei kursto rasinę neapykantą ar tatuiruotės nukreiptos prieš valstybę, tai gali įsijungti tam tikri baudžiamojo ar administracinio kodekso reglamentai. Bet jeigu mes kalbėsime apie tokį kultūrinį tatuiruotės vertinimą – labai sudėtinga.
Aš manau, jeigu atsirastų tokie precedentai, suformuotų tam tikrą praktiką ir tada būtų galima kalbėti. O dabar mes diskutuojame tokiame teoriniame lygmenyje – kas būtų, jeigu būtų“, – komentavo D. Arlauskas.
Diskriminacija dėl tatuiruočių – nereglamentuota, duomenų nėra
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prižiūri, kad diskriminacijos nebūtų pagal šiuos 14 pagrindų: lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Ir penkiose srityse: valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų; darbo santykių, švietimo, vartotojų teisių apsaugos, asociacijų.
Tarnybos atstovė Aušrinė Smilgytė pabrėžia, kad vis tik asmenų išvaizda ar tatuiruočių turėjimas ar neturėjimas nėra numatytas kaip pagrindas, kuriuo diskriminacija būtų draudžiama.
Dėl šios priežasties Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba negalėjo pakomentuoti apie galimą diskriminaciją dėl tatuiruočių turėjimo reglamentavimo, kadangi tokios informacijos tarnyba nerenka ir neturi.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (LPSK) taip pat neteko girdėti apie atvejus, susijusius su tatuiruočių turėtojais ir dėl to kilusias problemas darbe.
LPSK teigimu, diskriminacija dėl išvaizdos yra tokia pati diskriminacija, kaip ir dėl amžiaus, lyties, negalios, rasinės kilmės ir kt., todėl tai neturi būti kliūtis nei darbinantis, nei jau dirbant.
„Žinoma, dar yra įstaigų ar įmonių, kur galioja kažkokie reikalavimai išvaizdai, aprangos kodai ir pan., bet mes manome, kad tai atgyvena ir ilgainiui to neliks. Darbo rinkoje išskirtinai turi būti vertinami tik darbuotojų profesionalumas ir įgūdžiai, reikalingi atlikti vienam ar kitam darbui“, – įsitikinusi LPSK.
Reglamentuose surado „numanomą“ atsakymą
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) tikino, kad bet kokie diskriminaciniai reikalavimai negali būti taikomi darbo santykiuose. Tarp jų – ir tatuiruočių turėjimas. Anot VDI, Darbo kodeksas tai draudžia.
Tačiau papildomai perklausti inspekcijos atstovai pridėjo, kad visgi gali būti ir išimčių.
Cituodama Darbo kodeksą VDI nurodė, kad darbdavys privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Tačiau atkreipė dėmesį, kad, pagal ES direktyvą, skirtingas požiūris į žmogaus savybę nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba vykdymo sąlygų tokia savybė galėtų būti laikoma esminiu ir lemiamu darbuotojo profesiniu reikalavimu.
Paprasčiau tariant, vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu ir ESTT formuojama praktika, VDI laikosi nuomonės, kad atsisakymas įdarbinti darbuotoją dėl jo išvaizdos, o būtent tatuiruočių, galėtų būti netraktuojamas kaip diskriminacija, jei darbuotojo išvaizda yra objektyviai nesuderinama su konkrečios profesinės veiklos pobūdžiu ar vykdymo sąlygomis.
„Pavyzdžiui, vaikų darželio direktorius atsisako sudaryti darbo sutartį su asmeniu, kuris turi erotinio pobūdžio tatuiruotes ar ištatuiruotus necenzūrinius žodžius ir pan. ant kaklo, veido ar kitų sunkiai uždengiamų vietų, t.y. tatuiruotės matomos nuolatos.
Manytina, kad pavyzdyje pateiktu atveju darbdavio atsisakymas sudaryti darbo sutartį, sprendimą grindžiant tuo, kad šiuo atveju asmens išvaizda laikoma esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu, o asmuo, dėl turimų tatuiruočių, šio reikalavimo objektyviai neatitinka, galėtų būti laikomas teisėtu ir netraktuojamas kaip diskriminacija“, – dėsto VDI atstovai.
Jie pažymi, kad darbuotojas, kuris mano, jog darbdavys pažeidė jo teises, įskaitant diskriminaciją prieš įdarbinant ar jau įsidarbinus, turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją. O dėl lygių galimybių pažeidimo – į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. VDI pabrėžia, kad kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.
Tatuiruotės anksčiau ženklino, kad šis asmuo buvo kalinys.
Estetinio vaizdo nėra. Sudaryta tobula buvusi žmogaus oda daugeliui kelia pasidygėjimą.
