Dar prieš trejetą dešimtmečių, pamačius žmogų su tatuiruotėmis, būdavo beveik neabejojama, kad tai už grotų pabuvęs kriminalinio pasaulio atstovas.
Vis dėlto jau sovietmečiu tatuiruotės buvo populiarios ne tik tarp kalinių. Jomis „dabindavosi“ ir Sovietų Sąjungos užkampiuose privalomąją karinę tarnybą atliekantys vaikinai, ir užsienio uostuose apsilankantys jūreiviai.
Kai kurie romantikai rankas ar krūtines pasiženklindavo išbadytu mylimosios vardu ar strėle perverta širdimi, o vėliau, pasikeitus garbinimo objektui, nesėkmingai mėgindavo tatuiruotes panaikinti.
Patyręs tatuiruočių meistras Andrius Lobovas tikina, kad anuomet buvo ir nemažai mūsų tautiečių, kuriems slapta išsibadyti Gedimino stulpai ar Vyčio ženklas buvo protestas prieš sovietinę santvarką. Meistrui ne kartą teko perdarinėti kokiais 1980–1985 metais primityvia adata išbadytus ir tušu paryškintus piešinėlius, kurių savininkai tuo esą mesdavę iššūkį okupantams.
Leninas ir gyvatė
Visai kitą reikšmę turėdavo anuometinėse pataisos darbų kolonijose pasidarytos tatuiruotės. Rusijos kolonijose buvo griežtai laikomasi kalinių „įstatymo“, kas kokiais ženklais gali žymėtis. Pasidaręs savo padėties neatitinkančią tatuiruotę kalinys galėjo būti sužalojamas ar net nužudomas. Tai buvo savotiška piešinių ant kūno kalba, kurią suprantant buvo galima nesunkiai nustatyti, kokiai kastai priklauso nuteistasis, kokius nusikaltimus jis darė laisvėje ir kaip ketina elgtis.
Pažemintiems, homoseksualiems, prasižengusiems ar kortomis prasilošusiems ir skolų neatiduodantiems nuteistiesiems jų „kolegos“ kai kuriuos ženklus išbadydavo prievarta ir drausdavo naikinti visą gyvenimą.
Kadaise ant kalinių krūtinių ištatuiruotas Lenino profilis reikšdavo anaiptol ne meilę didžiajam „Spalio revoliucijos vadui“. Šį simbolį kaip atpažinimo ženklą buvo pasirinkę vagys, mat pirmosios Lenino titulą sudarančių rusiškų žodžių raidės ir sudaro žodį „vagis“ rusų kalba.
Kaukolės ar karūnos tatuiruotė ant nusikaltėlio krūtinės simbolizavo norą tapti vadeiva, tačiau karūna ant nugaros jau rodė priklausymą prie pažemintiųjų ar polinkį į homoseksualumą. Tik kalinių hierarchijos viršūnės atstovai turėjo teisę pasidabinti gyvatės ženklu.
„Raudonojoje zonoje“ gaidys – vis vien gaidys
Savaime suprantama, jog tatuiruotis laisvės atėmimo vietose buvo ir tebėra draudžiama, tačiau kone kiekvienuose pataisos namuose iki šiol tebėra tokias paslaugas noriai atliekančių „specialistų“. Dažniausiai tai „vietos dailininkai“ iš nuteistųjų, kuriems prieinami tušas ar šiam tikslui būtini įrankiai. Anksčiau tušas tatuiruotėms buvo daromas taip: sudeginami kerzinių batų padai, o jų pelenai sumaišomi su vandeniu ar šlapimu. Pagal „zonos“ tradiciją klientas prieš darbą virdavo „čefyru“ vadinamą arbatos koncentratą – jį su meistru gurkšnodavo viso seanso metu. Už tatuiruotes buvo atsilyginama cigaretėmis, arbatžolėmis ar pinigais. Nuteistieji turėdavo daug laiko, tad kai kurie piešiniai per visą nugarą buvo kuriami visus metus ar net keletą metų. Jei tatuiruojant pastebėdavo prižiūrėtojai, tai į drausmės izoliatorių keliaudavo ir meistras, ir klientas.
A. Lobovas tikina, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose tatuiruočių reikšmėms niekuomet nebuvo skiriamas toks dėmesys, kaip Rusijoje. Visu pirma, jau nuo seno mūsų pataisos darbų kolonijos buvo laikomos „raudonosiomis zonomis“, kur beveik nebūdavo aukšto rango kriminalinių autoritetų. Čia dažniausiai bausmes atlikdavo iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių atvežti nusikaltėliai, kuriuos persekiojo saviškiai. Savaime suprantama, jog tokie asmenys nesiveržė į lyderius, o tuo labiau nesigyrė tatuiruotėse įamžintais savo „nuopelnais“. Tad vietiniai kaliniai galėjo nesivaržydami tatuiruotis beveik ką tik nori, nebijodami, kad už tai kada nors reikės atsakyti. Tiesa, gaidžio atvaizdo ant peties nepageidavo ir vis dar nepageidauja niekas. Nors štai Kinijoje gaidys yra kovos simbolis ir įprasmina didvyriškumą.
Pastaruoju metu Lietuvos įkalinimo įstaigose itin populiarios drakonus, tigrus, erelius ir kitus plėšrūnus vaizduojančios tatuiruotės, mėgstami kryžiai, kaukolės, kita su smurtu ir mistika susijusi tematika. Nors pastaruoju metu į zonas nelegaliai atnešami aukštos kokybės tatuiravimo įrankiai bei importiniai spalvoti tušai, A. Lobovui teko perdaryti ne vieną atmestinai sukurtą tatuiruotę.
Bandymai pačiam panaikinti tatuiruotes būna nesėkmingi. Net plastikos chirurgai panaikinto piešinio vietoje palieka randelius, kuriuos užmaskuoti galima tik kita tatuiruote.
Degtukų dėžutės ir cigarečių pakeliai
Geri meistrai ir laisvėje skaičiuojami ant pirštų, todėl jų darbas vertinamas nepigiai. Įdomu, kad net oficialiai veikiančiuose salonuose tatuiruočių plotai tebematuojami iš įkalinimo įstaigų atkeliavusiais „matais“: degtukų dėžutėmis ir cigarečių pakeliais. Už degtukų dėžutės dydžio tatuiruotę, priklausomai nuo piešinio konfigūracijos ir sudėtingumo, prašoma nuo 50 iki 200 litų, o cigarečių pakelio dydžio papuošimas atsieis nuo 180 iki 300 litų ar net daugiau.
Dar visai neseniai kūno puošimo verslas klestėjo ir kai kurie klientai užsisakydavo tatuiruotes per visą nugarą ar krūtinę. Dabar tokių užsakymų gerokai sumažėję. Net daugiau nei kiti sau galinčios leisti sporto ar pramogų verslo žvaigždės ir žvaigždutės vis dažniau pasitenkina kukliu piešinėliu intymioje kūno vietoje.
Madingi tapo spalvoti piešiniai ant kūno, tad kai kurie tatuiruočių salonai juos gerokai pabrangino. Tatuiruotės išpopuliarėjo tarp jaunimo, o tokio amžiaus žmonių Lietuvoje sparčiai mažėja. Ieškodami darbo ir laimės užsienyje, jaunieji emigrantai savo kūnų puošybą taip pat mieliau patiki tenykščiams tatuiruotojams.
Remigijus RAINYS
