Žalgiriečiai laimėjo seriją 4:0 ir pirmą sykį klubo istorijoje iškovojo LKL bronzą. Pačiam P. Jankūnui tai taip pat yra pirmas toks LKL apdovanojimas.
Savo kolekcijoje jis turi net 15 LKL aukso žiedų.
„Ką tik baigėsi rungtynės, baigėsi sezonas, baigėsi karjera. Minčių dabar daug nėra, gal emocijų dabar kiek daugiau, bet jos viduje, kaip ir visos karjeros metu. Moku jas valdyti, tai kol kas valdausi, bet kažkada pratrūksiu ir aš“, – tik pasibaigus mačui sakė P. Jankūnas.
„Su mielu noru neturėčiau šio medalio, – šyptelėjęs atsakė jis. – Bet toks jau gyvenimas ir kartais nežinai, kur jis tave nuves. O šiaip tai viskas gerai, bet buvo be galo sunkus sezonas. Tačiau tai irgi man suteikė daug geros patirties, kuri pravers ateityje jau ne kaip krepšininkui“.
Beje, po sustitikimo P. Jankūnas savo marškinėlius įteikė Antanui Sireikai. Būtent jis pirmą sykį pakvietė jį į „Žalgirį“ 2003/2004 m. sezone.
Kaune krepšininkas žaidė visą savo karjerą išskyrus vienerius metus (2009/2010 m.), kai buvo išvykes į Rusiją.
Paskutinėse karjeros rungtynėse P.Jankūnas per 16 minučių pelnė 9 taškus, atkovojo 5 kamuolius, surinko 12 naudingumo balų.
„Visų pirma, noriu padėkoti savo šeimai, savo žmonai Ievai, savo trim nuostabiems vaikams, savo tėvams, savo sesei su šeimyna už visus tuos metus, kai mane palaikė ir aukojosi dėl manęs. Ačiū jums, be jūsų nebūtų nieko buvę.
Žinoma, visiems sirgaliams taip pat ačiū už palaikymą. Tikrai jaučiau jį ir asmeniškai ir „Žalgiryje“, ir Lietuvos rinktinėje. Smagu buvo žaisti ir tikiuosi, kad kažką gero padariau“, – emocingai sakė P. Jankūnas.
– Minėjote po rungtynių Kaune, kad buvo emocijų, su kuriomis reikėjo tvarkytis. Kiek buvo emocijų po paskutinių rungtynių?
– Dabar buvo mažiau emocijų. Vis tiek, namie kai žaidi – šeima, draugai, savi sirgaliai, tai tos emocijos sukyla. Viskas būna daug stipriau, o čia jau žinojau, kad turime laimėti ir kito kelio nėra. Norėjome kaip galima greičiau pabaigti seriją ir eiti atostogų. Pavyko emocijas užgniaužti.
– Gavote dovanų nuo komandos draugų ir personalo. Kas tai per dovana?
– Tai yra vinis ir geležiniai sportbačiai. Tai yra „Žalgirio“ sena tradicija. Pirmas, kuris gavo šią dovaną – Darius Songaila, vėliau gavo Robertas Javtokas ir dabar aš gavau. Čia tokia mūsų tradicija.
– Sezonas baigėsi. Ar galim pakalbėti apie pirmuosius jūsų darbus biure?
– Apie darbus dar anksti kalbėti, nes sezonas dar tik pasibaigė. Dabar apie darbus negalvoju ir žinau, kad jie prasidės vėliau. Kažkas išeis, kažkas – ateis. Sezonas nebuvo sėkmingas, tai tikrai reikės permainų.
– Ką reikėtų stiprinti?
– Daug ką. Turėjome problemų ne vienoje pozicijoje. Turime trenerių štabą, kurie gali išreikšti savo nuomonę ir gali pasirašyti tokius žaidėjus, kurių jie nori.
– 19 profesionalaus krepšininko metų. Ko labiausiai trūks kalbant apie krepšinį?
– Kasdienės rutinos. Nuo mažens sportuoju krepšinį ir kai pradedi žaisti profesionaliai, viskas labai aišku dešimčiai mėnesių. Visada žinai, kada treniruotės, rungtynės, kada laisva diena ir nereikia nieko planuotis. Dabar visas tvarkaraštis išnyks ir reikės priprasti prie naujo tvarkaraščio. Reikės rasti laiko ir pasportuoti, ir su šeima paatostogauti.
– Kada jūs tapote kapitonu?
– Lyg sakė prieš 12 metų, bet greičiausiai dar seniau, nes dar prieš „Chimki“ buvau kapitonu. Greičiausiai maždaug 2007 m., bet nenoriu suklaidinti.
– Kiek kapitono raištis yra privilegija ir atsakomybė?
– Tai yra didžiulė atsakomybė. Kai viskas gerai, kai komanda laimi ir papuoli į finalinį ketvertą, tai kapitono indėlio mažiau reikia, nes viskas važiuoja sėkmingai. Kai laimi – visi patenkinti, kupini energijos, sportuoja pilnu pajėgumu. Kai klube buvo kelios krizės, tai tada ir reikėjo... Mums, lietuviams, buvo lengviau, nes žinojome, kad niekur neišvyksime, bet reikėjo kalbėtis su legionieriais. Buvo laikas, kai su Pauliumi Motiejūnu ir pas rėmėjus reikėjo nueiti... Buvo daug dalykų, džiaugiuosi, kad jų buvo, įgavau anksti patirties ir galbūt tai pravers tolimesniame ateityje.
– Kas galėtų perimti kapitono pareigas?
– Kalba eina apie vyresnius žaidėjus – Artūras, Edgaras, Mantas.. Kitais metais pagaliau bus kapitono rinkimai, kurių nebuvo jau labai ilgą laiką. Žaidėjai patys išsirinks, kas jiems atrodys geriausiai.
– Po rungtynių marškinėlius įteikėte Antanui Sireikai. Kaip kilo ši idėja?
– Vakar sėdėjau vakare ir apie tai galvojau. Treneris po rungtynių Kaune labai gražiai apie mane atsiliepė, galvojau, kad reiktų kažkaip treneriui padėkoti ir galbūt žodžių neužtenka. Prie jo atėjau į „Žalgirį“, prie jo gavau pasitikėjimo ir nuo pat pirmų dienų jaučiau, kad esu lygiavertis narys. Su jaunimu būna, kad net ne visą treniruotę gauna pasportuoti, bet mane įvedė nuo pat pradžių. Tai yra žmogus, kuris man labai daug davė. Ta pradžia jaunam žaidėjui, ypatingai „Žalgiryje“, yra svarbi. Kai gauni tokį pasitikėjimą, negali nuvilti žmogaus.
– Ar nebuvo minčių, kad galbūt reikėjo pernai pasibaigti karjerą, kai gavosi toks sezonas?
– Nebuvo. Sezonas tikrai sunkus, o pasiekta vieta – netenkina nei vieno. Bet tai yra patirtis. Šį sezoną juokavome, kad sukrito tiek dalykų į vieną sezoną lyg po vieną blogą dalyką iš visų sezonų paimtum ir sumestum į vieną. Bet nebuvo tokių minčių, kad karjerą reikėjo baigti anksčiau ir pabėgti nuo šio sezono. Niekada nebėgu nuo atsakomybių ir šį kartą nebėgsiu.
– Buvo tiek daug atsisveikinimų, kad juokavome, jog pagaliau. Ar suskaičiavot, kiek jų buvo?
– Aš nesitikėjau to atsisveikinimo po Eurolygos ir tikėjausi po paskutinių LKL rungtynių. Jos gavosi ne namie, tai galbūt tai būtų gavęsi vieneriomis rungtynėmis anksčiau. Smagu, kad pagerbė ir parodė dėmesį bei pagarbą, bet jau šiandien sakiau, kad paskutinį kartą atsisveikinu – visiems laikams.
