Mylėk savo artimą kaip pats save, moko Šventasis raštas. Tiesą sakant, kad tai būtų įgyvendinama, neužtenka mylėti artimą. Pirmoji sąlyga - mylėti patį save. Vargu ar žmogus, nemylintis savęs, gali būti visavertis bendruomenės narys. Jis gali net deklaruoti palankumą kitiems savo paties sąskaita, tačiau galų gale iš to niekam nebus naudos - jis taps našta.
Teisę taiko tik formaliai
Mūsų valstybė pasirodė bejėgė apginti motinos teises, kai Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija priėmė sprendimą atimti dvejų metukų mergaitę iš ją rūpestingai auginančios lietuvės motinos ir išvežti į Vokietiją pas tėvą. Šį žiaurų, antihumanišką sprendimą aktyviai parėmė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Nepaisoma psichiatrų išvadų, kad tokio amžiaus mergaitę atskyrus nuo motinos būtų padaryta žala jos raidai ir psichinei sveikatai. Surobotėję pareigūnai mato tik paragrafus, užmiršdami tikrąją savo misiją - tarnauti Lietuvos žmonėms, nuoširdžiai rūpintis kiekvienu iš jų. Net neabejoju ekspertų išsakyta nuomone: panašiai situacijai susiklosčius Vokietijoje šios šalies pareigūnai stotų savo piliečių pusėn ir į Lietuvą nuo motinos atplėšto mažamečio vaiko neišduotų. Seimo žmogaus teisių komitetas konstatavo, kad institucijų pareigūnai vaiko teisių klausimus nagrinėja tik formalaus teisės taikymo aspektu, neįvertina savo išvadų pasekmių vaikui. Tačiau kiti pareigūnai, tarp jų aukščiausi, liko akli ir kurti. Šiuo metu antstoliai galbūt jau plėšia mergaitę iš motinos rankų.
Ši istorija susišaukia su Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vado, pulkininko leitenanto Giedriaus Vasiliausko istorija, kuriam Migracijos departamentas buvo atėmęs Lietuvos piliečio pasą. Lietuvos pilietybę pulkininkui paliko tik teismas. Akivaizdu, kad įstatymuose esant tam tikrų dviprasmybių Migracijos departamentas jas traktavo savo piliečio nenaudai ir iš esmės ėmėsi ginti Rusijos pretenzijas. Po tokios klaidos, atskleidžiančios ne tik kompetencijos stoką, bet ir visišką valstybės, jos piliečių interesų nesuvokimą ir nepaisymą, Departamente turėjome sulaukti bent kelių atsistatydinimų, tačiau šis neeilinis įvykis kažkodėl teliko mažu epizodu.
Šie du pavyzdžiai tėra indikatoriai, atskleidžiantys, kaip dalis pareigūnų supranta savo darbą.
Ar buvo pažeisti įstatymai?
Šia proga noriu atkreipti dėmesį į tam tikrą loginę painiavą, kilusią dėl Šnipiškių žydų kapinių ir netoli jų vykdomų statybų. Pasigirdus protestams iš užsienio pradėta abejoti, ar teisingai daroma tęsiant tas statybas. Keistokas yra diskusijose ir net sudarant vyriausybinę darbo grupę keliamas klausimas: ar statybos vykdomos ant buvusios kapinių vietos, ar šalia jų? Man rodos, vienintelis čia galimas klausimas: ar buvo pažeisti įstatymai išduodant statybos leidimus, ar ne? Jei įstatymai pažeisti nebuvo, nemanau, kad statybas reikėtų stabdyti. Aš, kaip mokesčių mokėtojas, nepritariu, kad iš valstybės lėšų būtų mokamos milijoninės kompensacijos privačiai bendrovei už statybų panaikinimą. Vilnius yra senas miestas, ir jo centre yra daugybė buvusių kapinių ir kapaviečių. Jei tose vietose nebūtų leidžiama stovėti pastatams, pusę Vilniaus reikėtų nugriauti. Anaiptol neraginu statyti ant kapinių. Štai Vilniaus Šiaurės miestelyje atrasta Napoleono karių kapavietė, kurioje buvo palaidota apie tris tūkstančius karių. Gaila, kad juos perlaidojus buvusių kapinių vieta liko net nepažymėta, o ten iškilo daugiabučiai. Beje, kažkur Vilniuje yra palaidota dar apie 40 tūkst. tos pačios kariuomenės karių. Labai gerbiu žydų, ypač Lietuvos žydų, kultūrą ir manau, kad šis žydų palikimas mūsų toli gražu nėra deramai įvertintas. Raginčiau apsvarstyti įstatymą, numatantį, kad statybos negalimos būtent ant žydų kapų.
Tokį matau vienintelį kelią, ir nesuprantu, kaip būtų galima priimti sprendimą vien atskirų užsienio pareigūnų ar organizacijų raginimo pagrindu. Sprendimas turi būti rimtai pagrįstas, apsvarstytas ir išdėstytas teisine kalba, o ne paremtas virgulių argumentais, impresijomis bei improvizacijomis. Prieš keletą metų Lietuva Jeruzalės žydų bendrijai perdavė 309 toras. Šiaip jau yra priimta pasaulinė praktika, kad kultūros vertybės saugomos jų kilmės šalyje. Vis dėlto toroms buvo padaryta išimtis įsiklausius į nuomonę, kad muziejuose saugoti toras yra šventvagystė, kad jos gali būti laikomos tik sinagogose, o susidėvėjusios - užkasamos. Vis dėlto vėliau Lietuvos toros pasklido po visą pasaulį, o viena iš jų buvo perduota JAV lėktuvnešiui. Kas dabar paaiškins, kodėl toros negalėjo likti Lietuvos muziejuose, kur jos buvo prieinamos ir Lietuvos žydams, o tinkama vieta pasirodė karo mašina? Koks čia įvyko nesusipratimas ar kas nors buvo apgautas?
Mes irgi turime visiškai pagrįstų klausimų ir pretenzijų Izraeliui, tačiau normalaus teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo, atrodo, negalim tikėtis. Lygiai taip pat nepasinaudojam tarptautinėmis tribūnomis Rusijai keldami Medininkų žudynių organizatorių problemą. Kas pasakys, kodėl?
Nežinau, ar teisingai pasielgė Estija, perkeldama Bronzinio kario skulptūrą, tačiau tikrai žinau, kad ji taip pasielgė pagal savo vidinę logiką ir pagal savo įstatymus kaip laisva valstybė, nesidairydama į šalis ir nesvarstydama, kad kažkokiam galingam kaimynui tai patiks ar nepatiks. Gerbdama save, ji sulauks daugiau pagarbos ir iš aplinkinių.
