Traukinys – rinkimų į Seimą sistema, traukianti Lietuvą klaidinga kryptimi. Keleiviai – partijų į tą sistemą „įgrūsti“ kandidatai į Seimą. Sąstatas – kiekvienai partijai po vagoną. Iešmininkas, Vyriausioji rinkimų komisija, pagal partijų užsakymus jau pradeda sąstatą sukabinėti, o partijų vadovai – pardavinėti bilietus jų kruopščiai atrenkamiems keleiviams.
Mūsų pagrindinis rūpestis: ką šiemetinis traukinys, apvažinėjęs visą Lietuvą, spalio mėnesį prie Seimo rūmų durų iškraus? Blogas šis Seimas, tokio nebenorime, reikia kitokio, geresnio, visais valstybės pakraščiais aidėjo vis garsėjantys nepatenkintų piliečių balsai, pasigirdę vos tik šiam Seimui savo darbą pradėjus. Prezidente, skubiai jį paleisk ir skelbk pirmalaikius naujo rinkimus, garsiai šaukdami baladojosi jie į prezidentūros duris. Virto kanceliarijos vadovas, du pirmininkai, seimūnai keitinėjo frakcijas, skilo partijos, tačiau jau pirmaisiais metais prasidėjęs jaukalas tik didėjo.
Galią turintieji kažkodėl delsė, lyg tyčia nieko nenorėdami keisti. Ką gi, tą bėdą gal šiaip taip iškęsim, raminosi ir rimtai valstybės ateitimi susirūpinusi Lietuvos šviesuomenė, tačiau svarbu tik kitą išsirinkti geresnį, sakė. Ir daug apie tai mąstė, kalbėjo, rašė, siūlė, tačiau, deja, ji visiškai nieko nedarė. Šalia to, kažin ar ir tas jos žodinis šurmulys į taikinį, samprotavo kiti?
Niekas nepasikeis, rašiau praėjusių metų rudenį („Amerikos lietuvis“, 2008 12 15), nes šio jaukalo pagrindas – Lietuvos Seimą sudarančios ir per jį tokią rinkimų sistemą sukūrusios partijos nė kokio pakeitimo nenori. Ir kodėl joms norėti, nes praktiškai tik jos, nors sudaro mažiau negu du nuošimčius valstybės piliečių, Lietuvai išrenka Seimą ir per jį valstybę valdo. Tiksliau, net ne partijos, bet tik jų vadovybės, nes tik jos parenka kandidatus ir iš jų sudaro rinkiminius sąrašus, piliečiams, net ir savo skyrių nariams, nė cyptelti neleisdamos. Taigi praktiškai tik partijų vadovybės kontroliuoja ir traukinį, ir keleivius. Čia tik jų ir valia, ir jai parodyti galia. Tikra šimtanuošimtinė diktatūra. Ir kol joms bus leidžiama taip daryti, nieko geresnio nebus.
Bus, sako Lina Pečeliūnienė. Dabar jau nebe nuo partijos vadovybės, bet tik nuo rinkėjų priklausys, kokie politikai pagal sąrašą pateks į Seimą, džiugina ji savo rašinių tinklalapiuose skaitytojus, susižavėjusi konservatorių vadovybės užmoju sudarytus kandidatų į Seimą sąrašus siųsti partijų skyriams patikrinti eilės tvarką ir, jeigu nori, pernumeruoti. Va, skyriai taip ir padarė, trenkia mums ji didelę naujieną. Na taip, tiesa, kai kuriais atvejais skyriai juos pernumeravo. Bet čia dar labai daug kas pro šalį. Pernumeravo partijos skyriai, bet dar ne rinkėjai. Tačiau ir šiuo atveju Pečeliūnienės džiaugsmas per ankstyvas, nes partijos vadovybė su skyrių sprendimais daug kur nesutiko, kai kurias jų numeracijas nubraukė ir paliestus asmenis grąžino į vadovybės jiems paskirtas vietas. Pvz., Emanuelį Zingerį partijos vadovybė buvo įrašiusi į sąrašo pirmąjį dešimtuką, partijos skyriai jį nunumeravo į 29 vietą, tačiau partijos vadovai jį vėl pakėlė į 11 vietą. Taip pat ji padarė ir su Gintaru Songaila, grąžindama jį atgal į dešimtuką, kai skyriai jį buvo nugrūdę kažkur žemiau 40 vietos. O tai reiškia, kad, paskiausius apklausos duomenis priimant dėmesin, pagal partijos vadovybės jiems skirtas vietas jie į Seimą patenka, o pagal skyrių pakeistą numeraciją jau nebepatenka. Išeina, kad jų išrinkimą ar neišrinkimą lemia ne balsuotojai, net ne partijos skyrių nariai, bet tik partijos vadovybė.
Kokia čia demokratija? Aišku – jokia. Vyrauja tik partijos vadovybės valia, nepaisant net partijos narių nuomonės. Kokio ryškesnio pavyzdžio partijos vadovybės diktatūrai įrodyti bereikia? Ir dar keisčiau: konservatorių vadovybė ypatingais atvejais sąrašui pakeisti ketina įgalioti pirmininką. Kad dėl kurių nors priežasčių kandidatui iš sąrašo iškritus, naujam parinkti nereikėtų šaukti visos vadovybės posėdžio, bet jį galėtų paskirti partijos pirmininkas. Ir jeigu tas iškritęs yra iš pirmojo dešimtuko, išeitų, kad į užtikrintai laimimą vietą įrašydamas savo numatytą kandidatą, šį Seimo narį „išrenka“ vienas pats partijos vadovas. Ar tikroje demokratinėje valstybėje tokia nesąmonė galėtų būti toleruojama?
Tiesa, sąrašo numeraciją pertvarkyti dar leidžiama ir balsuotojams, bet dėl veiksmo sudėtingumo bei ribotumo – praėjusiuose rinkimuose rinkėjas galėjo pernumeruoti tik penkis kandidatus – mažai kas šia galimybe naudojasi, todėl praktiškai šis potvarkis nieko nereiškia.
Čia pateikti pavyzdžiai tik dar kartą parodo, koks yra tas traukinys ir kas jo keleiviai. Kad jį sustato ir keleivius parenka tik partijų vadovybės, o atskirais atvejais keleivį į partijos vagoną įsodinti gali net vienas žmogus – partijos pirmininkas. Ir tai ne tik konservatorių partijos atvejis – čia ji buvo paimta tik kaip pavyzdys rinkimų vaizdui sudaryti. Taip kandidatų sąrašus sudaro visų partijų vadovybės ir pakiša juos rinkėjams balsuoti. Ir tik už visą sąrašą, neleidžiant nei vieno iš jo išbraukti, nei vieno pridėti, nei už kurį nors kandidatą balsuoti atskirai. O partijų vadovybės, visų jų narius kartu sudėjus, nesudarys gal nė ketvirčio nuošimčio Lietuvos piliečių. Ir tie mažiau negu ketvirtis nuošimčio piliečių Lietuvai išrenka bent pusę Seimo. Šiais metais toji pusė – pernykštė. Tame pačiame pernykščiame traukinyje – tie patys ir keleiviai, dabartinio Seimo nariai iš pirmųjų partijų dvidešimtukų. Pvz., socialdemokratų – 15, konservatorių – 11. Kitų duomenų po ranka neturiu, tačiau visuose jų bent tiek, kiek pagal paskiausius apklausų duomenis partija gali laimėti vietų.
Tų dabartinio Seimo narių, kurių, sakėme, mes nebenorime rinkti. Ir čia vėl tas pats, daug kartų kylantis klausimas: kodėl už tuos sąrašus balsuoti, kai į juos įrašyti kandidatai jau išrinkti. Tiksliau – paskirti partijų vadovybių. Kam tas žaidimas? Priimant dėmesin, kad bent pusė, jeigu ne trys ketvirtadaliai, į pirmuosius dvidešimtukus įrašytų sąrašinių išskirstyta po vienmandates apygardas, kiekvienam kandidatui parenkant jas pagal numatomas galimybes laimėti, ir kiekvieno iš jų laimėjimas išlaisvina vietą sąraše žemiau jo įrašytam kandidatui, balsavimas vienmandatėse apygardose irgi tik papildys partijų vadovybių parinktų sąrašinių gretas. Argi tokį Seimą galima laikyti demokratiškai išrinktu? Priedo – naujasis bus, nors ir nevisas, bet bent trim ketvirtadaliais toks pat, koks buvo.
Tad ar ne laikas pagaliau susiprasti ir keisti tą nevykusią, nedemokratišką sistemą, pasistatyti naują traukinį ir paieškoti naujų keleivių? Nejaugi dar nė vienam neatėjo galvon mintis paklausti partijos vadovo, kokią teisę jis turi skyrių pakeistą numeraciją mesti lauk ir grąžinti savąją? Ir toliau, kodėl partijos vadovybė, atskirais atvejais – tik vienas jos pirmininkas, gali parinkti partijos kandidatus į Seimą, tačiau negali jų išrinkti partijos skyriai iš daugelio skyriaus narių pasiūlytų? Ir kol nesugebėsime atsakyti į šiuos klausimus ir atsakymais vadovautis, į Lietuvos Seimą važiuos tas pats traukinys, veždamas tuos pačius keleivius.
