Turime didelę aistrą kelionėms. Jau esame pabuvoję ir prie Niagaros krioklio, ir Floridoje, ir netgi Jamaikoje... Viena mūsų svajonių buvo pamatyti vakarinę Jungtinių Valstijų dalį. Taigi kartu su šeimyna - Nilute, Arnoldu ir iš Lietuvos atvažiavusiu bei prie mūsų prisijungusiu mano broliu Aidu susidėjome lagaminus ir išsiruošėme į žygį.
Dar vienas mūsų šeimos narys - katinas Skajus - liko saugoti namus. Kelionę pradėjome skrydžiu į Las Vegasą. Išlipę iš lėktuvo iškart pajutome neapsakomą karštį, kurį dar labiau sustiprino dykumų vėjas. Įspūdis toks, tarsi į veidą būtų pūtęs įkaitintas plaukų džiovintuvas.
Nuskubėjome paimti mašinos iš nuomos punkto. Laimei, ji pasitaikė beveik nauja, kondicionierius veikė kuo puikiausiai, ir tai mus džiugino.Pajudėjome link Hoover Dam užtvankos, esančios į rytus nuo Las Vegaso - pačiame Nevados ir Arizonos pasienyje.
Hoover Dam - tai milžiniška Kolorado upės užtvanka. Upė labai ištvinsta pavasarį, kai pradeda tirpti kalnuose esantis sniegas. Tačiau jos vaga toliau teka pro itin sausringus Arizonos plotus, taigi Kolorado upė būtų visiškai sausa didesnę metų dalį. O milžiniškos užtvankos dėka amerikiečiai gali patys reguliuoti vandens lygį ir taip apsirūpinti vandeniu. Kolorado upė vandeniu aprūpina net 5 valstijas Amerikoje ir 2 valstijas Meksikoje.
Pirmąją naktį apsistojome Arizonos dykumų kaimelyje Seligmane. Jis įžymus tuo, kad būtent šioje vietoje gimė legendinis kelias „Route 66". Pirmoji šio kelio mylia buvo nutiesta būtent čia... „Route 66" - tai pirmasis Amerikos kelias, nutiestas XX a. pradžioje ir jungiantis 8 valstijas, einantis nuo Čikagos iki Los Andželo, tiksliau - iki Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusio Santa Monikos miestelio. Pasižvalgę aplinkui nusprendėme, kad Seligmano gyvenvietė tikriausiai visiškai nepasikeitusi jau daugybę metų. Gatvelėse galima išvysti ganėtinai daug klasikinių XX a. vidurio automobilių modelių. Miestelį aplanko gana daug baikerių ir šiaip turistų.
Teko girdėti posakį: „Jei nematei Didžiojo kanjono - tai nematei Amerikos...". Taigi kitas mūsų kelionės etapas - Didysis kanjonas. Tik nuvykus į vietą, skubiai nurūkau kanjono link ir atsistojęs ant bedugnės krašto paprašiau, kad mane nufotografuotų. Tačiau mano šaunieji bendrakeleiviai net pyktelėjo ant manęs, sakydami, jog jie nenori, kad nugarmėčiau į bedugnę. Tarpeklio gylis svyruoja nuo 2,3 iki 2,8 km! Žmonės iš viso pasaulio plūsta pamatyti šį nuostabų gamtos stebuklą. Itin gražu būna per saulėlydį, tada uolos tarytum nusidažo ryškiai raudona spalva! Iki pat vėlumos, kol pasukome motelio link, grožėjomės nuostabiu vaizdu. Kelias ėjo per Navajo genties indėnų žemes, pasijutome baisiai išalkę, tai nusprendėme paskanauti indėnų maisto. Jei būtume žinoję, kad porcijos bus tokios dideles, tai būtume užsisakę vieną keturiems.
Išaušus rytui, pajudėjome San Diego link. Kelias tolimas, tad pakeliui turėtų būti daug įspūdžių! Nuo Flagstaffo pasirinkome ne greitkelį, o vietinės reikšmės kelią. Sedonos link važiavome per nuostabaus grožio mišką „Coconino National Forest", vingiuodami siaurais kalnų keliukais. Pakeliui sustojome prie vandens šaltinio. Visą pirktinį vandenį iš butelių išpylėme, o tuščią tarą pripildėme šalto ir skaidraus kalnuose esančio šaltinio vandens! Privažiavome Sedoną. Tai miestelis, esantis nuostabiame gamtos kampelyje, apsuptas raudonų kalnų. Kiekvienam siūlytume jį aplankyti. Nuostabūs vaizdai fotografijoms!
Dar kurį laiką teko važiuoti pavojingais, bet gražiais Arizonos kalnų keliais. Į priekį skynėmės gana lėtai, nes rekomenduojamas greitis dažnai neviršydavo 20-25 mylių per valandą. Vienoje kelio pusėje - kalnas tarytum siena, o kitoje - bedugnė, į kurią tikrai nesinorėjo nugarmėti su visu automobiliu. Pervažiavę šį sudėtingą kalnų ruožą, galiausiai patekome į dykumą, kur išvydome milžiniškus kaktusus galiūnus, keliskart aukštesnius už žmogų! Kaktusai paauga tik 1 cm per metus, taigi dauguma jų yra senesni nei 500-600 metų.
Tokie augalai randasi tik Sonoros dykumoje (dalis jos yra Arizonoje, o kita dykumos dalis - Meksikoje). Niekur daugiau pasaulyje tokių kaktusų nėra, dėl to Arizona jais be galo didžiuojasi. Nemažai šių augalų galima pamatyti Arizonos dešimtajame greitkelyje, apie 20-30 mylių į rytus nuo Kalifornijos (ši informacija skirta tiems, kurie nesiryžtų važiuoti per kalnus ir dykumas, o norėtų rinktis paprastesnį bei saugesnį kelią). Pasiekę Yumą (vis dar Arizonoje), išlipę iš mašinų prasimankštinti vėl pajutome didžiulį karštį, kuriuo alsuoja dykuma... Keliaujame toliau... Už keleto mylių - Kalifornija!
Vos tik įvažiavus į ją, dykuma tarytum pasikeičia - dabar vien tik smėlis, kiek akys užmato (visai kaip Sacharoje)! Per šią tikrą dykumą važiavome neilgai, vos keletą mylių. Ji greit baigėsi, bet buvo gana įspūdinga. San Diego link pasukome greitkeliu, kuris driekiasi visai palei pat Jungtinių Valstijų ir Meksikos sieną. Buvo idėja netgi trumpam užsukti į Meksiką pavakarieniauti, bet šios minties atsisakėme J. Pakeliui San Diego link greitkelyje yra išsidėstę postai, kur privalu visiems sustoti ir pasienio inspektoriai gali savo nuožiūra pasirinktinai patikrinti vairuotojo ar keleivių legalumo statusą. Paprastai jie įtariau žiūri į tamsaus gymio žmones, tad mus praleido be tikrinimo...
Galima būtų drąsiai teigti, jog San Diego yra pats gražiausias Amerikos miestas. Jame nėra neturtingų žmonių kvartalų (arba mes jų nematėme), gatvės ir aplinka idealiai sutvarkyta, klimatas idealus - saulutė maloniai šildo, bet nesijaučia karščio, kadangi orą vėsina švelnus vėjelis, pučiantis nuo Ramiojo vandenyno. Smėlis San Diego paplūdimiuose blizga, nes jis turi metalo krislelių. Ir nors miestas tėra apie 5 mylias nuo Meksikos, jame beveik nepamatysi meksikiečių. Gana didelė italų bendruomenė, tad pasijunti tarsi Italijoje. Čia gausu picerijų, restoranų ir autentiškų italų stiliaus pastatų.
Verta pervažiuoti ir per gigantišką tiltą, kuris matyti iš bet kurios miesto dalies, ir aplankyti Coronado - turtuolių rajoną. Kas domisi lėktuvais, galėtų užsukti į lėktuvnešį „USS Midway", talpinantį apie 100 karo lėktuvų. Čia yra netgi pakilimo ir nusileidimo takas.
Kitą dieną, artėdami prie Los Andželo, patekome į spūstį. Šis miestas garsėja didelėmis transporto grūstimis, pasitaikančiomis bet kuriuo paros metu. Būnant Los Andžele neaplankyti Holivudo - tiesiog nuodėmė J. Buvome be galo daug girdėję apie įžymiąją žvaigždžių alėją, o dabar visa tai galėjome pamatyti savo akimis. Tai yra pagrindinė keletą mylių besitęsianti Holivudo gatvė, kurios grindinys grįstas marmuru, o ant šaligatvio yra begalė pavardžių žvaigždžių, garsinančių savo šalį - pradedant Donald Trump, Britney Spears, Madonna ir t.t. Sąrašas tikrai būtų ilgas. Būnant Holivude, tiesiog šventa kiekvieno piliečio pareiga nusifotografuoti prie garsiųjų HOLLYWOOD raidžių J. Kad tai padarytume, kilome siauromis ir vingiuotomis gatvelėmis į kalną, kuriomis važiuojant buvo matyti Holivudo milijonierių bei milijardierių prabangūs namai... Kas žino, tikriausiai pravažiavome ne pro vieną įžymios žvaigždės namą.
Pakeliui dar trumpai susipažinome su Beverly Hills, kuriame gyvena daugybė Holivudo žvaigždžių, turtuolių ar šiaip įžymių žmonių. Sustoję degalinėje ir užėję į tualetą, netekome žado, pamatę, kad degalinės tualeto sienos vien iš granito. To dar nebuvome regėję! Beverly Hilas tiesiog alsuoja prabanga. Jei norite pamatyti ar bent jau susipažinti su vietove, kurioje gyvena turtingiausi Amerikos žmonės, vykite į BEVERLY HILLS!
Kitas mūsų kelionės tikslas - San Franciskas. Pakeliui - Santa Barbara miestelis, kurį daugelis tikriausiai žino, nes yra matę ar girdėję apie to paties pavadinimo serialą. Santa Barbara miestelyje taip pat išvydome prabangą, tačiau šiek tiek buvo keista, jog po 22 val visos kavinės bei restoranai uždaromi ir netgi miestelio centre tampa tuščia bei tylu.
Važiuoti į San Franciską pasirinkome „Route 1" - vaizdingą ir vingiuotą kelią palei pat Ramiojo vandenyno pakrantę. Keliaujant juo galima dažnai sustoti fotografuotis, kadangi pakrantė kalnuota, daug nuostabių vaizdų fotografijoms. Patartina pilnus degalų bakus įsipilt tik išvažiavus iš Los Andželo, nes nors „Route 1" kelyje degalinių ir daug, bet degalai ten brangūs. Likus nedaug kelio iki San Francisko, aplankėme Monterey Peninsula esantį nacionalinį parką, kur išvydome kiparisų giraites...
San Franciske mūsų tikslas buvo pamatyti įžymųjį Alkatrazo kalėjimą, esantį įlankos prie San Francisko saloje, nutolusioje keletą mylių nuo šio miesto. Kalėjimas įžymus tuo, kad jame kalėjo gangsteris Al Kapone, jis ten ir mirė. Kad pavyktų aplankyti šį buvusį kalėjimą, o dabar muziejų, reikėtų bilietus užsisakyti internetu prieš savaitę ar daugiau, nes norinčiųjų čia atvykti labai daug... Tai buvo nepaprastai griežto režimo kalėjimas didžiausiems Amerikos nusikaltėliams. Jis buvo ypač saugomas ir iš jo beveik neįmanoma buvo pabėgti. Norint patekti į miestą iš salos, tektų plaukti įlanka, kurioje šaltas vanduo ir stiprios srovės ištisus metus. Tačiau vis dėlto trims kaliniams yra pavykę pasprukti, tik jie iki šiol nėra rasti nei gyvi, nei mirę.
Nepaprastai įsiminė kalnuotos San Francisko gatvės. Važiuodami kilome, leidomės ir vėl kilome... Sustoję sankryžoje, laukdami žalio šviesoforo signalo, net aikčiodavome, matydami, kokia stačia nuokalne teks leistis žemyn arba kilti įkalne į viršų. Gatvės - ne vingiuotos, o visiškai tiesios. Unikalus miestas. Šiuo atveju labai pravertė automatinė greičių dėžė. Mašinos čia statomos ne palei šaligatvį, o priekiu į jį dėl vienos priežasties - kad nenuriedėtų atgal. Būtinai vertėtų pamatyti jūrų liūtus, kurie gyvena Pier 39... Juos išvysti galima visiškai veltui. Tiesa, būtina įsidėti šiltą megztinį arba lengvą striukę, nes vakarai San Franciske vėsoki net ir liepos mėnesį. Be to, būna gana vėjuota.
Nepamiršome aplankyti ir San Francisko pasididžiavimo - „Golden Gate Bridge". Tai 9 pagal dydį tiltas pasaulyje - ilgis 2737 m ir pravažiuoja juo 41 milijonas automobilių kasmet. Pervažiavę „Golden Gate Bridge", patekome į istorinį Sausalito, kuriame gana smagiai pasivaikščiojome ir užsukome į keletą krautuvėlių.
Palikę miestą, patraukėme Sekvojų nacionalinio parko link. Pakeliui dar sustojome nusipirkti šviežių vaisių iš vietinių fermerių. Jie tokie saldūs ir sultingi, parduotuvėse tokių nerasi.
Artėdami sekvojų girios link, kilome į kalną, kol pasiekėme 2 km aukštį. Ten ir auga sekvojos - gigantiški spygliuočiai, kurių amžius siekia keletą tūkstančių metų. Jie tokie platūs, kad reikėtų daugiau nei 10 žmonių, kurie susikibę rankomis galėtų apglėbti kamieną. Įsiminė milžiniško dydžio kankorėžiai. Oras sekvojų girioje toks grynas ir gaivus, taip gera kvėpuoti. Beje, ten leidžiama statyti palapines, matėme ten tiesiog besiilsinčių žmonių grupeles. Prižadėjome sau, kad būtinai dar grįšime... pakvėpuoti šiuo nuostabiu oru J.
Palikę sekvojų girią, ryžomės dideliam iššūkiui - pervažiuoti visą Mirties slėnį, kuriame tvyro rekordiškai dideli karščiai. Kad pasiektume jį, pasirinkome trumpiausią kelią, vedantį per kalnus. Jau nuvažiavę gerą gabalą, pamatėme ženklus, įspėjančius, kad kelias priekyje uždarytas dėl gaisrų. Buvome girdėję apie juos gal prieš 4 dienas... Viešbutyje per TV žinias matėme, kad degė didžiuliai miškų plotai (tai Kalifornijoje vyksta kiekvieną vasarą). Gal ženklai klaidinantys, gal pamiršo juos nuimti? Gaila buvo grįžti ir važiuoti aplink... Taigi nekreipėme dėmesio į šiuos ženklus ir važiavome toliau. Pakeliui matėme didžiulius neseniai išdegusių miškų plotus. Gaisrai jau buvo užgesę ir norėjosi tikėti, jog sėkmingai pravažiuosime tą kelio atkarpą. Tačiau likus visai nedaug priekyje pamatėme policijos patrulius, kurie mandagiai paaiškinę, jog priekyje dar yra neužgesintų gaisro židinių, paprašė mūsų apsisukti. Teko važiuoti atgal ir keliauti aplinkui. Per tą laiką sutemo ir, kaip bebūtų gaila, praradome nemažai laiko.
Kitą rytą atvažiavę į Mirties slėnį, mes išdidžiai nusifotografavome prie iškabos, žyminčios Mirties slėnio nacionalinio parko pradžią J. Pažinojome draugus iš Lietuvos, kuriems bevažiuojant per Mirties slėnį sugedo kondicionierius, tai jie vos išliko gyvi. Išlipus iš mašinos tvoskia toks karštis, kad norisi kuo greičiau bėgti atgal į automobilį, kuriame yra kondicionierius. Ilgiau nei keletą minučių būti lauke pavojinga ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Temperatūra dienos metu pavėsyje siekia apie 125 laipsnius Farenheito, arba apie 52 laipsnius Celsijaus. Sunku įsivaizduoti, ką reikėtų daryti, jei bevažiuojant sugestų mašina. Kraštovaizdis - pliki kalnai, tokiame karštyje ir sausroje neauga niekas. Teko sutikti nemažai drąsių turistų, kurie, kaip ir mes, skuodė įkaitusiu keliu. Pakeliui matėme keletą suvenyrų parduotuvėlių... Mirties slėnyje yra nemažai išdžiūvusių druskos ežerų. Įveikę šį slėnį, patekome į Nevados valstiją - pirmąjį jos miestelį Pahrump. Kiek teko girdėti, jame legalizuota prostitucija... Nesustoję nurūkome Las Vegaso link.
Ir šis miestas mus tiesiog pakerėjo! Spalvingi ir žvilgantys, visomis spalvomis žaižaruojantys pastatai, plačios gatvės, prabanga, lošimo automatai visur, net ir tualetuose... Tai miestas, pastatytas tiesiog dykumos viduryje! Prie didžiulio prekybos centro esančiuose daugybės aukštų garažuose suradę nemokamą stovėjimo aikštelę ir pastatę joje mašiną, mes patekome į prekybos centro vidų, kur iš pradžių nesupratome, ar esame lauke, ar viduje, nes pažvelgus į dangų matėsi spindinčios žvaigždės.
Atidžiau įsižiūrėję, pamatėme, kad vis dėlto tai įmantriai padarytos lubos su žvaigždėto dangaus imitacija. Be galo sužavėjo šokantys fontanai, esantys prie Bellagio viešbučio, o šio statinio stiklinės lubos - tikras meno šedevras! „MGM Grand" viešbutis yra didžiausias pasaulyje, turintis daugiau nei 5000 kambarių. Būdami Las Vegase, pamatėme sumažintą Eifelio bokšto kopiją, Laisvės statulą, Veneciją ir t.t. Las Vegase galima pernakvoti prabangiame viešbučio numeryje keliskart pigiau nei bet kur kitur... Dar daug ko nespėjome pamatyti... Norėjosi ilgiau čia pabūti, bet mūsų jau laukė lėktuvas, skraidinsiantis atgal į Čikagą. Pažadėjome sau, jog čia dar sugrįšime J.
Šiuo kelionės aprašymu straipsnio autorius norėjo sudominti laikraščio skaitytojus ir paskatinti juos kuo daugiau keliauti, taip pat papasakoti, kokia didinga yra Amerika, kokia fantastiška jos gamta, kiek daug nuostabių kampelių galima aplankyti ir pamatyti J. Gyvename tik vieną kartą, tad tikrai verta keliauti, nes kelionės įspūdžiai išlieka visą gyvenimą!
Deividas Jasiukaitis