„Tas ilgai trunkantis neaiškus jausmas – tai ir buvo mano gyvenimas“, – tyliai su savimi kalba senas Molojus, Samuelio Becketto literatūrinis personažas.
Visos tos dienos, sklidinos nuovargio ir slogučio, kupinos įvykių, kurie klostėsi ne taip, kaip reikia, – pernelyg garsios kaimynų muzikos, pernelyg ilgų eilių prekybos centre, vėluojančių troleibusų ir sukčiaujančių taksistų, gąsdinančių prognozių apie naftos barelio kainą pasaulio biržose ir hemoglobino kiekį tavo kraujyje, – tas smulkus susierzinimas ir tuščios viltys – žmogau, tas ilgai trunkantis neaiškus jausmas – tai ir buvo tavo gyvenimas.
Dažniausiai apie tai susimąstai tik senatvėje, akistatoje su išnykimu, arba tuomet, kai su kateteriu, įsmeigtu į riešą, grimzti į 4 valandų narkotinę nebūtį ant ligoninės operacinio stalo. Arba kai iš „Šiaurės Atėnų“ puslapių tave be gailesčio nokautuoja Samuelio Becketto nihilizmas...
Dabar – Lietuvos nepriklausomybės šešioliktieji metai. „Tai daug ar mažai?“, „Žmogaus gyvenime tai pati jaunystė, o valstybės, valstybės?..“ – gausybė pamąstymų spaudoje.
Kaip jie praėjo, tie 16 metų? Kokie jie mūsų atmintyje? Tai buvo rinkos ekonomikos pamokos, infliacija ir bankų krizės; daugiapartinė sistema, skandalai ir pasitikėjimo kvestionavimas; naujos technologijos ir medikų streikai; bevizis režimas ir emigracijos banga; švytintys prekybos centrai, vakarietiški automobiliai, pirmieji bedarbiai ir benamiai, geriausios XX amžiaus knygos lietuvių kalba ir masinės kultūros invazija; konfliktai su svetimais, su savais, o dažnai – ir su pačiu savimi...
Ir nuolatinė vilties bei laukimo būsena. Dar truputį, dar šiek tiek, dar – susiveržkime diržus. Visada laukiame geresnio rytojaus, visada esame lyg ant slenksčio. Laukiame bevizio režimo, kompensacijos už indėlius, narystės Europos Sąjungoje, visada, visada laukiame kitų rinkimų ir skandalų pabaigos, esančios kažkur ties horizontu, ir kitų, geresnių, metų. Ėjimas į Vakarus, bėgimas nuo Rytų (o gal – nuo savęs) ir geresnio rytojaus nuojauta.
Gyvenimas lyg S. Becketto romane „Belaukiant Godo“. Vladimiras ir Estragonas laukia. Jie laukia kažko, vardu Godo. Nors jie menkai nutuokia, kas tas Godo, bet laukimas įprasmina jų būtį. Šiandien Godo nepasirodė. Galbūt jis ateis rytoj? Vladimiras ir Estragonas tęsia savo laukimu paženklintą egzistenciją. Niekas nesikeičia, tik medis išskleidžia kelis lapus. Baigiasi dar viena laukimo diena, Godo ir vėl nepasirodė. Vladimiras sako: „Na, gal jau eikim?“, „Gerai, eikim“, – atsiliepia Estragonas. Abu stovi nejudėdami.
Pakerėti nerimastingo situacijos žavesio, Becketto pasekėjai ėmė kurti tęsinius – Godo vis dėlto atvyksta. Atvyksta ir sako: „Jūs manęs laukėt, aš atėjau. Sakykit, ko jums iš manęs reikia? Ar norėjot kažko paklausti?“ Vladimiras ir Estragonas sutrinka ir nepajėgia ištarti nė žodžio, kažką mikčioja nerišliai. Godo, nesulaukęs atsakymo, apsisuka ir išeina, vėl palikdamas juos vienus...
Kritikai spėlioja, kas tie keisti personažai, Vladimiras ir Estragonas. Gal karo pabėgėliai, gal valkatos ar benamiai, o gal kariai, dezertyravę iš fronto? O man jie atrodo kaip du sutrikę lietuviai nostalgiškam posovietiniam peizaže. Kažko laukia, viltingai dairosi į rytdieną. Vis dar tikisi, kad bus kiti rinkimai ir kita, normali ir gera valdžia, kita – posovietinė karta, ir galbūt kada nors, po keturiasdešimties metų klaidžiojimo dykumoje, pateksim į Pažadėtąją žemę. Bet neverta tuščiai žvalgytis į horizontą – mes jau pasiekėm šitą žemę. Sakot, kitaip ją įsivaizdavom?..
Niujorko metro 8-osios ir 42-osios gatvių sankryžoje kartą mačiau benamę. Ji sėdėjo susisupusi į skylėtą, purviną pledą; pritardama sau gitara, kur dar buvo likusios kelios sveikos stygos, ji dainavo: „America America God shed His grace on thee...“ Buvo liūdna, absurdiška ir graudu. Buvo beketiška.
„Kiekvieną savaitę bedarbių gretas papildo maždaug 403 000 amerikiečių, – teigia M. Moore‘as. – Šimtai kompanijų skelbia apie masinius atleidimus iš darbo. Smulkiųjų prekybininkų laukia siaubingos Kalėdos. Visiems, pradedant Silikono alėja ir baigiant Silikono slėniu, teks susiveržti diržus. Bet, mielieji bičiuliai, nėra jokio nuosmukio, jokios krizės, jokių sunkių laikų. Tai vadinasi KAPITALIZMAS.“
Profesorius A., kanadietis, pagal kilmę – iš Trinidado, prieš keletą metų klausė Rytų Europos studentų: „Pačios turtingiausios pasaulio šalys yra kapitalistinės, pačios skurdžiausios – taip pat. Kodėl jūsų tautos pasirinko kapitalizmą? Kodėl manote, kad jūsų šalis bus antra Šveicarija, – gal tai bus antrasis Haitis?“ Mes jam aiškinom – „Mūsų tauta pasirinko laisvę“.
Bet, kaip sakė vienas cinikas poetas, „jei žmogus yra laisvas, tai jis yra laisvas eiti tiek Dievopi, tiek velniopi“. Tokia jau tos laisvės prigimtis – dvilypė ir prieštaringa.
Todėl rytojaus diena bus tokia pat, kaip ir bet kuri kita per tuos 16 metų, – kupina nerimo ir kartėlio, lūkesčių, protestų, skandalų ir vėl įvykiai klostysis ne taip, kaip reikia, rinkėjai balsuos nemokšiškai, o valdžia priiminės blogus sprendimus... Kol vieną gražią dieną tiek vienus, tiek kitus apims negera nuojauta ir kartėlį kelianti mintis, kad tas ilgai trunkantis neaiškus jausmas – tai ir buvo mūsų nepriklausomybė, tai ir buvo mūsų gyvenimas, ir mūsų laisvė...
Nes jeigu kažkas jums pasakė, kad laisvė – tai jaukus priemiesčio kotedžas su namų kinu ir „Courvoisier“ buteliu ant židinio atbrailos – tai jus labai, labai smarkiai apgavo.
Žiauriai!..
www.akiraciai.lt
