Apie 1937 metus pradėta skelbti, kad miestuose galų gale po truputį nyksta paprotys rengti prašmatnias kalėdines puotas su gausybe įmantrių valgių ir gėrimų. Joms buvo išleidžiama daugybė pinigų (tikra našta piniginei), net jeigu esi tik kviestinis svečias: dovanos, apdarai ir pan. Lankantis pas kitus, ateidavo ir tavo eilė rengti pritrenkiantį susiėjimą, kurį dar ilgai apkalbėtų ir atėjus kitoms šventėms būtinai prisimintų, kaip buvo smagu, o lyginant puotas liktum lyderiu. Valdininkai pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo, esą per porą kalėdinių puotų dienų labiau pavargsta, nei per visus metus dirbdami kontoroje. Tokių švenčių vienu paskelbimu, kad puotos nyksta, neišnaikinsi.
Tačiau miesčionys, kuriems ši mintis patiko, gelbėdamiesi nuo pareigos vaišinti ar viešėti, bėgo į kaimus pas giminaičius. Šiems kalėdiniams dezertyrams ir šaudavo į galvą mintis, ką vežti į kaimą dovanų. Šeimose klausimą dažniausiai išspręsdavo žmona: prikepdavo visokių pyragaičių ir tortų pagal kulinarijos kursuose išmoktus ar knygose perskaitytus receptus, privirdavo krupniko, priruošdavo antpilų. Ir dumdavo tėviškėn tik su vienu rūpesčiu, kad pakeliui buteliai netrūktų, pyragaičiai ar tortai nesutrupėtų. Kaimuose labiausiai patikdavo gėrimai, smagiai mušantys į galvą, į tortus su margaspalviais glaistais žiūrėdavo kiek įtariai, bet iš mandagumo girdavo.
Kartais miesčionys nutardavo neapsiriboti gėrimais ir saldėsiais, nupirkdavo kokį gabaliuką audinio drabužiui. Kiek liūdniau būdavo, jeigu sumanydavo nupirkti jau pasiūtą rūbą – kaimas greitai išbrokuodavo: tai per pirštą per trumpa, tai melsvi dryželiai geriau būtų buvę raudoni. Ir ką tuomet? Nei per pirštą trūkumo pridėsi, nei melsvus dryželius raudonais pakeisi.
Prieš pat 1937 metų Kalėdas laikraščiuose pasirodė patarimų, kaip kaimiečiams rinkti dovanas: „Kalėdines dovanas savo artimiesiems kaime parenkant reikia daug jautrumo, išmanumo ir nuovokos, kokia dovana gali būti naudingiausia ir ilgiausiai džiuginti apdovanotojo širdį.“ Netrukus buvo paskelbtas skambus kalėdinių dovanų šūkis „Šiandieną knygai ir laikraščiui kelias į kaimą platėja.“ (Ar jums jis nieko neprimena dabartinėje Lietuvoje? Man tai primena. – B.M.) Kad būtų įtikinamiau, šis šūkis argumentuotas: „Mūsų kaimo kultūra sparčiai kyla ir jis jau toli gražu nebėra toks, kokį mes palikome prieš 15–20 metų. Kiti skoniai, kiti reikalavimai, kiti nusimanymai.
Dėlto dažniausiai ir atsiranda tas vadinamasis griovys tarp kaimo ir miesto, kad mes išėjome iš vienokio kaimo ir manome, kad jis toks tebėra. Tuo tarpu kaimas yra smarkiai paūgėjęs ir tai, kuo kitados mes galėdavome savo artimuosius kaime džiuginti nebeteko pirmykštės vertės. Ir kaime iškilo naujos vertybės tik kartais mes jų nesuvokiame. Kultūra kaime yra toli pažengusi ir kaimas jau ne cackių, o kultūrinių vertybių reikalauja.
Gero krupniko bonką ar gatavą, Kauno krautuvėje nebrangiai pirktą suknelę mūsų sesės ir broliai pagirs, bet ir pamanys: „Na, tas gerai, bet patys būtume geriau pasigaminę ar pirkę.“ Tikėkite, geriau nudžiugs artimieji Kalėdoms dovanų gavę gerą laikraštį, dienraštį metams ar pusmečiui, keletą gerų knygų.“ Taigi miesčionys 1937 metais kaime jau neatsipirko krupniku ir margaspalviu tortu.
Birutė MALAŠKEVIČIŪTĖ
