Vien tai, kad savanoriai renginiuose dalyvauja neatlygintinai, rodo, kad savanorystė nėra eilinis darbas.
„Savanorystė – labai kilnus poelgis. Nesvarbu, kokia forma savanorystė pasireiškia. Sunku įsivaizduoti kilnesnį poelgį, kai žmogus savo laisvą laiką aukoja tam, kad sukurtų kitiems šventę ar tam, kad padėtų kitam“, – sako Giedrius Bielskus, ICG ‘2017 organizuojančio S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro vadovas.
Į ICG ‘2017 savanorių gretas įsitraukė žmonės, kuriems 15-a metų ir tie, kurie tris kartus vyresni. Vyriausiam užsiregistravusiam savanoriui 45-eri.
Šią savaitę savanoriams vyko paskutiniai mokymai, kurių metu patirtimi dalijosi policijos pareigūnai bei kitų atsakingų institucijų atstovai.
„Drąsiai galime teigti, kad ICG esame pasiruošę!“, – sako savanoriams vadovaujanti Goda Mankutė.
Savanoriai Į ICG buvo atrinkti remiantis keliais reikalavimais.
„Pagrindinis kriterijus – užsienių kalbų mokėjimas. Jeigu moka anglų ar kitą kalbą, jei dar turi ir patirties – tai puiku. Visgi pagrindinis kriterijus – užsienio kalbos mokėjimas. Yra savanorių, kurie kalba uzbekų, ukrainiečių kalbomis. Nemažai savanorių kalba populiariomis Europos kalbomis – italų, prancūzų, ispanų, lenkų. Yra kalbančių norvegiškai. Tačiau daugiausiai tų, kurie kalba angliškai, rusiškai, vokiškai“, – sako G. Mankutė.
Buvo skaičiuojama, kad ICG reikėtų apie 170 savanorių, tad šis skaičius pasiektas ir net viršytas.
Užsienyje savanorystė laikoma itin garbinga veikla. Lietuvoje savanorių taip pat netrūksta, nes tai jaunam žmogui duoda ir apčiuopiamos naudos.
„Savanorių Lietuvoje visuomet būdavo pakankamai. Galbūt aktyvumą paskatino tai, kad po mokyklos stojant į universitetus pridedama balų. Gal ir minimaliai, bet tai vis tiek paskatinimas. Tačiau, lyginant su ankstesniais metais, pastebiu, kad jaunimas tampa pasyvesnis. Jie nelabai nori įsipareigoti. Vis dėlto, yra labai aktyvių žmonių – pagal pavardes jau pažįstu ir matau, kad jie įsitraukia į bene visus mūsų organizuojamus renginius“, – sako G. Mankutė.
