Neabejinga Lietuvos sostinės veidui visuomenė, architektai, skulptoriai, užsienio svečiai iš visų pusių jau beveik du dešimtmečius apžiūrinėja reprezentacine paskelbtą Lukiškių aikštę, laukia nesulaukia valstybę reprezentuojančio akcento, o ten – tik aikštės kamputyje akmenėlis su įrašu „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“ Sostinės šeimininkai, nors buvo įpareigoti susirūpinti minimu akcentu, tačiau, besirūpindami aikštę pritaikyti kokiam verslui, reprezentacijos reikalą pamiršo, kartą paskelbę konkursą, negavo net to, ko siekė. Vertinimo komisija, 2008 m. paskelbusi septynis geriausius sostinės Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė“ sukūrimo konkurse dalyvavusius projektus, sulaukė tremtinių ir istorikų priekaištų, kad projektuose nenumatyta amžinoji ugnis, nėra nežinomo partizano kapo, patys paminklų projektai perdaug gremėzdiški, todėl tuo konkursas ir pasibaigė.
Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos rūpesčiu Lukiškių aikštės reikalas buvo perduotas Vyriausybei, kuri Lukiškių aikštės sutvarkymu pavedė rūpintis Aplinkos ministeriją, o paminklu aikštėje – Kultūros ministeriją. Kaip paskelbė Aplinkos ministerija 2011 m. kovo mėn., pirmąją vietą sostinės Lukiškių aikštei sutvarkyti skelbtame konkurse užėmė projektas „Ramybė“. Skulptūros konkurso paskelbimo ir jo rezultatų teko laukti dar dvejus metus ir, deja, nusivilti.
Paskelbtas konkursas parengtas pagal viešųjų pirkimų taisykles, kas niekaip nesiderina su meno kūrinio idėjos paieška, visame pasaulyje tokiais atvejais priimta praktika; reikalavimai autoriniams darbams ir net patiems autoriams apipinti nepamatuotais biurokratiniais reikalavimais. Slepiama nuo visuomenės vertinimo komisijos sudėtis. Trumpai tariant, tarptautinis konkursas Lukiškių aikštės paminklui sukurti natūraliai negimė, o tapo Kultūros ministerijos biurokratinių gebėjimų aborto rezultatu. Jei konkurso sąlygos nebūtų užpildytos biurokratiniais priekabiavimais, tikėtina, konkursui pateiktų projektų skaičius būtų ženkliai didesnis, nes garsių architektų, tarp jų ir išeivių iš Lietuvos, pasaulyje turime ne vieną.
Gera žinia yra tai, kad pusė iš 28 pateiktų projektų sugebėjo įveikti biurokratinį barjerą, o kita pusė nesunaikinta, tik slepiama visuomenei neprieinamoje patalpoje.
Kultūros ministerijos ankštoje ir tvankioje salėje gegužės 13 d. pradėti demonstruoti konkurso sąlygas, nežinomos komisijos vertinimu, atitinkantys projektai.
Kita gera žinia, kad ekspozicijos lankytojas projektuose jau gali įžvelgti puoselėtas idėjas.
Neturėtume manyti, kad Kultūros ministerija grynai piktybiškai pritaikė konkursui gyvulių fermų įrengimams taikytinas viešųjų pirkimų sąlygas, todėl galime viltis, kad kai ką dar įmanoma pataisyti.
Pirmučiausia, reikia eksponuoti visus pateiktus projektus, kad atmetimą sąlygotų ne tik biurokratiniai kabliukai, bet ir specialistų bei visuomenės nuomonė. Būtina nedelsiant konkursui skirtų kūrinių ekspoziciją perkelti į tam pritaikytas patalpas, patogiu lankytojams laiku. Visus kūrinius reikia demonstruoti populiariausiuose internetiniuose portaluose, galbūt sudaryti sąlygas vertinimui balsavimu.
Konkurso vertinimo komisijos sudėtį dera keisti taip, kad didesnę jos dalį sudarytų kultūros elito atstovai, pavyzdžiui, Nacionalinės premijos laureatai ar kiti kultūrai nusipelnę asmenys, o ne ministerijos klerkai, atsakingi už viešuosius pirkimus.
Kultūros ministerijos geranoriškų žingsnių visuomenė tikisi sulaukti nedelsiant.
