Rugpjūčio 19–21 dienomis Nidoje buvo švenčiama Švyturių diena, kurią pasaulis mini jau nuo XX amžiaus pabaigos. Projektą organizuojančio Neringos muziejaus kartu su pagrindiniu projekto rėmėju „Švyturys nealkoholinis“ rengiamoje šventėje netrūko pačių įvairiausių veiklų ir muzikinių programų. Taip pat buvo pasakojama apie unikalią Nidos švyturio istoriją – ant Urbo kalno pastatytą senąjį švyturį ir jį pakeitusį naująjį, tokį, kokį turistai atvyksta apžiūrėti metai iš metų.
Nidos švyturio ištakos
Nuo senų laikų švyturius žmonės siejo su viltimi – šviesos krislu tamsiais laikais. Nuo XIX amžiaus antrosios pusės iki pat Antrojo pasaulinio karo, Nidos švyturys žymėjo, kad šioje vietoje uosto nėra, taip padėdamas jūreiviams orientuotis tamsiuose vandenyse ir saugodamas juos nuo jūroje tykančių negandų.
Neringos muziejaus direktorė Lina Motuzienė pasakoja, jog ant 51 metrų aukščio smėlio kopos pastatytas artefaktas, tada atrodęs gerokai kitaip nei dabar, karo metu buvo sutriuškintas priešų kariuomenės, kuri žvelgė į jį kaip į strateginį objektą.
„Neilgai trukus legendinį švyturį pakeitė kitas, laikinas švyturys. Vėliau jo vietoje išdygo tai, ką Nidos lankytojai regi dabar – raudonomis ir baltomis juostomis puoštas cilindro formos, gelžbetonio švyturys. Jo skleidžiama šviesa jūrininkams buvo regima už daugiau nei 40 kilometrų. Negana to, mūsų švyturys turėjo dar vieną funkciją – jame sukonstruoti mechanizmai leido perspėti žmones apie artėjančias audras.
Tais laikais švyturys buvo laikomas visų jūrinių miestų ir miestelių simboliu, sugrąžinančiu jūreivius atgal pas šeimas. Tiesa, šiuo metu Nidos švyturys neberodo kelio laivams, tačiau jame įrengta krištolinių lęšių šviesa leidžia nostalgiškai grįžti į senas dienas per kai kurias šventes“, – pažymi L. Motuzienė.
Kultūriniai atspindžiai
Viena simboliškiausių vietų Nidoje svečių sulaukia dažnai, tačiau pažymint Tarptautinę švyturių dieną, ten rikiavosi visas būrys lankytojų iš aplinkinių miestų bei net kelis šimtus kilometrų dėl reginio sukorę šalies gyventojai.
L. Motuzienė įvardija, kad relikto šviesos įsižiebė ir per Švyturių dieną, kasmet minimą trečiąjį rugpjūčio savaitgalį. Taip pat išskirtinėmis šviesomis buvo papuoštas ir paties relikto vidus, kad į jį 132 laipteliais kopiantys lankytojai galėtų artimiau susipažinti su Neringos kultūriniu paveldu iš vidaus. Link legendinio švyturio svečius lydėjo dveji ryškiomis šviesomis apšviesti takai, o patį korpusą puošė projekcijos.
„Švyturys-Utenos Alus“ generalinio direktoriaus Rolando Viršilo nuomone, tokio pobūdžio renginiai prisideda prie kultūrinio Lietuvos paveldo puoselėjimo. Anot jo, Tarptautinės švyturių dienos minėjimas įžiebiant Nidos švyturį ir moderniai apšviečiant aplinką ne tik paskatino malonią nostalgiją, bet taip pat ir susidomėjimą istoriniais momentais.
„Švyturys simbolizuoja namų ilgesį, viltį, tikėjimą, kad viskas bus gerai – tai regime meno bei literatūros kūriniuose, kino ar fotografijos pasaulyje. Metai iš metų drąsiai prisidedame prie įvairių meno instaliacijų, renginių, parodų – tai tarsi teka mūsų įmonės kraujyje, mat patys laikome aludarystę kultūros dalimi. Tapę pagrindiniais projekto rėmėjais, žinoma, atkreipėme dėmesį ir į tai, kas šiuo atveju mus sieja labiausiai – simbolika“, – pažymi. R. Viršilas.
Neringos muziejaus direktorė priduria, jog tikimasi, kad tokio pobūdžio renginys taps pirmuoju žingsniu į tradiciją, kurią kurs ne tik paties Nidos švyturio įžiebimas, aplinkos papuošimas spalvingomis lazerių šviesomis, bet ir įvairios programos, pramogos ir edukacijos.
