Einu koridoriumi, pasuku į dešinę, laiptais lipu į antrą aukštą. Ir štai aš – psichikos sveikatos centre, eilėje pas psichiatrą.
Pasiklydusi žmonių veidų dykumoj, stiklinėm akim bandau įžvelgt menkiausią džiaugsmą bent viename iš jų. Sustingę, susiraukę, pikti ir svetimi. Nieko nauja. Ir nieko ypatinga. Kiekvienąkart eidama miesto gatvėmis matau lygiai tokį pat peizažą nelaimingų veidų. Jaučiu tik tiek, kad stiklinė siena tarp manęs ir pasaulio, kuriame lyg dar esu, tampa stambesnė...
„Klasikinės“ depresijos požymiai: prislėgta nuotaika, seniai patikusi veikla neteikia malonumo, spartus storėjimas arba liesėjimas nesilaikant jokios dietos, nemiga arba nenormaliai didelis poreikis miegoti, nenormaliai didelis fizinis aktyvumas arba visiškas jėgų nebuvimas, emocinis nuovargis, kaltės jausmas, sunkumai susikaupti, mintys apie savižudybę. Dėl šių priežasčių sulėtėja kasdienis darbo tempas, sumažėja produktyvumas, įprasti darbai atliekami tarsi „per prievartą“. Depresijos metu dažna būna įkyrūs nemalonaus, liūdno ir pesimistinio turinio apmąstymai. Depresija nėra, kaip dažnai klaidingai manoma, „apsileidimas“ ar „tinginystė“. Todėl dažniausiai paauglių depresijos gydymas pradedamas, kai depresija jau yra „įsibėgėjusi“.
Įeinu. Gydytoja, kaip dera visiems šios profesijos atstovams, sėdi prie stalo su nukreiptu į mane žvilgsniu. Pasisveikinu, gaunu leidimą atsisėst. Ji atverčia mano ligos istoriją, kurioje tarp tuščių lapų yra tik siuntimas „konsultacijai bei gydymui“ iš šeimos gydytojos. Stebiu jos veidą. Atrodo susimąsčiusi. Viešpatauja tyla, turint noro galima išgirsti baltų sienų alsavimą...
Užsieniniuose filmuose tokio tipo kabinetai visad atrodo tokie jaukūs ir mieli, pacientas gali net atsigult arba patogiai įsitaisyt minkštame fotelyje. Nusišypsojau mintyse. Eilinį kartą iš savo naivumo, matyt.
Dažnai drauge būna ir nerimo sutrikimai.
Kartais nuotaikos sutrikimai „maskuojami“ tokių simptomų kaip: nepaaiškinami pykčio priepuoliai, padidėjęs beprasmiškas fizinis aktyvumas, gausus alkoholio, kavos, tabako vartojimas ir iššaukiantis, provokuojantis ar konfliktiškas elgesys. Tai leidžia teigti, kad depresija šiame amžiaus tarpsnyje yra viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų.
Išgėriau 50 g degtinės. Pakartojau. Nerimas išnyko. Pasijutau geriau, net šypsena grįžo. O paskui kažkas sprogo vidaus gelmėse ir pasipylė ašarų lietus. O juk savęs gailėjimasis – egoizmo apraiška. Bet aš verkiau.
Paauglystėje ypač didelę reikšmę turi nuolatiniai gyvenimo sunkumai. Paaugliams, nepakankamai vertinamiems namuose ar mokykloje, yra didesnė rizika susirgti depresija, negu kitiems jų bendraamžiams.
– Sakot, sąmonės netekimo priepuoliai dar buvo. Aha, reik didint vaistų dozę, – kaip ir anąkart užsirašinėdama visą mano pasakojimą, tarė gydytoja.
– Ačiū. Viso gero, – sakau atsikeldama nuo kėdės.
Ačiū. Nelabai žinau už ką, bet tiek to. Krūvos dalykų nesuprantu, gal nemoku ar nenoriu – koks skirtumas. Koks apskritai skirtumas, ką jaučiu. Viskas, ką turiu, yra mano. O ką aš iš tikrųjų turiu?
Kelias nuo Antakalnio iki Meno Gimnazijos atrodė toks trumpas, kad nespėjau suprast, kokios mintys blaškosi mano galvoj. Trokščiau užmigt. Ir, matyt, nepabust. Tik tada aš to taip aiškiai nesupratau.
Amerikos vaikų ir paauglių psichiatrijos akademijos JAV duomenimis, beveik 5 procentai visų vaikų ir paauglių kenčia nuo depresijos. Lietuvoje šis procentas tikriausiai yra kelis kartus didesnis.
Būtina anksti nustatyti nuo depresijos kenčiančius vaikus ir ne mažiau svarbu laiku suteikti jiems tinkamą pagalbą. Reikia keisti klaidingą požiūrį, jog šis sutrikimas nereikalauja profesionalaus gydymo (dar nesenai depresiją vengta vadinti liga). Visapusiškas depresijos gydymo procesas apima medikamentų (paprastai tai būna antidepresantai) vartojimą ir individualią bei šeimos psichoterapiją.
Tiesiog nuostabu! Atveriu duris – ramybės vėjelis švelniai liečia skruostus, kedena plaukus... Atsimerkiu. Nuostabi gamta, žaliuojantis peizažas. Žengiu pirmą žingsnį. Jaučiu, kaip žolė kutena mano pėdas. Einu basa, kaskart jausdama tą švelnų žolės prisilietimą, ramybės dvelksmą... Kažkur toli čiulba paukščiai, girdžiu vandenį. Turbūt krioklys: vandens garsas stiprėja. Prieinu arčiau. Taip, tai didelis, šėlstantis, nesutramdomas krioklys. Ak, kaip norisi pamiršt viską (tuo pačiu ir savo vandens baimę) ir šokt. Nušokt nuo skardžio žemyn. Ir krist. Krist ir jaust, kaip laisvė apima visą kūną – jis dreba iš smalsumo pažint tą jausmą... Šoku. Krentu žemyn į šėlstantį vandenį... Aš laisva...
Irena Ščiglienė - Melisa
