„Protų kovos su Robertu Petrausku“ jau antrus metus kas savaitę vyksta visoje Lietuvoje ir tai yra vienintelės protų kovos, kurios rengia nacionalinį čempionatą kovingiausiems šalies protams išaiškinti.
Plačiau apie intelektualias kovas išskirtiniame interviu su jas pamėgusiu Aidu Puklevičiumi.
Kaip pirmadienis – taip protų kovos. Jau, matyt, kaip į darbą...
Taip, kartais taip yra jautiesi. Būna pirmadieniais užgriūna įvairūs reikalai, bet vis tiek atidedi ir eini žaisti už komandą. Tačiau bet kokiu atveju „Protų kovos su Robertu Petrausku“ man yra malonumas ir puiki proga pabendrauti su draugais.
Kas dar žaidžia tavo komandoje protų kovose?
Giedrius Drukteinis, Bilas (ŽAS), Bilo draugė advokatė, dar vienas advokatas, Rolandas Skaisgirys ir kartais kaip jaunas mėnulis ateina Marijus Mikutavičius.
Papasakok plačiau apie komandą.
Bilas labai pareigingas žaidėjas. Be to, jo loginis mąstymas labai geras – jis puikiai filtruoja teisingus ir neteisingus atsakymų variantus. Marka (taip Aidas vadina Marijų Mikutavičių – aut. past.) dažniausiai užmiršta apie protmūšį ir kai jam paskambini ir paklausi, ar atvažiuos, tai jo atsakymas būna toks: „oi oi, išvažiavau žvejoti“. Taip pat turime vieną narį, kuris užsiima priešininkų komandų psichologiniu spaudimu (juokiasi).
Kas kieno „arkliukas“ žaidžiant „Protų kovose“?
Giedriaus Drukteinio „arkliukas“ yra Afrika ir prekių ženklai. Jis yra stebėjęs šešis rinkimus Afrikoje, ja domisi, o dabar netgi rašo knygą „Baltoji Afrika“ – apie baltuosius Afrikoje. Mano specializacija – istorija, mitologija, religija. Sportinius klausimus, aišku, „ima“ Bilas.
Turbūt neretai yra taip, kad kai per daug gerai išmanai kažkurį dalyką, per giliai kapstai ir prašauni su teisingu atsakymu.
Taip. Ši taisyklė galioja visuose panašiuose žaidimuose, taip pat ir šiame. Tokiu atveju reikia rinktis paprastesni atsakymo variantą.
Aidai, tu ir pats vedei protmūšius, tik per televiziją... Kurioje pusėje tau įdomiau – žaidėjo ar vedėjo?
Nepalyginamai didesnis adrenalinas yra žaisti, o ne vesti. Vedant protmūšius malonumas visai kitoks. Pavyzdžiui, kai žmonės išmąsto tavo klausimą aplanko geras jausmas. Taip pat įdomu stebėti, kaip žmonės mąsto. Tačiau žaisti pačiam yra nepalyginamai įdomiau. O žaisti tokį žaidimą televizijoje išvis nerealus jausmas. Tokį patyriau dalyvaudamas TV projekte „Kas? Kur? Kada? “.
Papasakok man daugiau apie TV laidą „Kas? Kur? Kada?“.
Surinkome labai gerą, aktyvią ir gyvybingą komandą. Pagal šios laidos bibliją skaitovas, t.y. mano vaidmuo, turėtų iš savo komandos narių traukti atsakymų versijas, tačiau man reikia juos tramdyti ir stabdyti tas versijas. Dažnai tenka būti velnio advokatu – t.y. įdomias, bet netinkamas versijas atmesti ir aišku, kai neturime jokios versijos, pačiam paskutinę akimirką ją sugalvoti.
Į „Kas Kur Kada?“ patekai „Protų kovų su Robertu Petrausku“ dėka?
Taip, Robertas ieškojo žmonių, kurie galėtų suburti stiprias komandas laidai „Kas? Kur? Kada? “ ir pirmiausia kreipėsi į tuos, kurie jau du metus kiekvieną pirmadienį žaidžia jo organizuojamose „Protų kovose“. Taigi pasiūlė ir man suburti savo komandą.
Tu jau tiek metų žaidi intelektualius žaidimus – ar pastebėjai, kad klausimai kartotųsi?
Klausimai galbūt ir nesikartojasi, tačiau kartojasi jų principas. Svarbiausia, kai išgirsti klausimą, išfiltruoti perteklinę informaciją ir rasti loginių taškų bei juos sujungti.
Kaip ta technika žaidžiant intelektualius žaidimus išugdoma?
Manau, kad tai yra įmanoma tik per praktiką. Kuo toliau, tuo geriau pradedi jausti kur link yra sukamas klausimas ir tada tiesiog lengviau jį perkandi.
Turbūt atsitinka ir taip, kad išvis nežinai jokio atsakymo...
Taip, būna, kad nežinai ir negali parašyti net menkiausios atsakymo versijos, nes net ir ta nesusigalvoja. Tokiais atvejais mes tiesiog pysktamės. Aš visada sakau, kad nerašysiu bet ko, nes gėda. O kiti būna už tai, kad rašyti bet ką, nes „O gal pataikysim“. Bet labiausiai susinervinu, kai tikrai žinome teisingą atsakymą, bet kažkodėl parašome kažką kitą. Tada labai baramės.
Ar pats žiūrėtum tokią laidą kaip „Kas? Kur? Kada?“, jei joje nedalyvautum?
Tikrai, kad žiūrėčiau. Ir rusišką laidos versiją žiūrėdavau. Smagu išgirsti naujų negirdėti žinių, o dar smagiau atsakyti į klausimą teisingai, kai „tie“ televizoriuje jų neatsako. Apskritai pagrindinis malonumas televizijos žiūrovui yra pasijausti, kad jis žino daugiau nei ta komanda televizijoje. Tegu tik vieną klausimą atsako teisingai ir jau gali jaustis pranašesniu. Tai žmones veža.
Ar pats esi azartiškas žmogus?
Žaidimus aš mėgstu žaisti tik su draugais. Labiausiai man patinka stebėti draugų veidus, šiek tiek iš jų pasityčioti, jei pralaimi arba kažkas nepavyksta ir pan. Tame yra tikrasis tokių žaidimų malonumas, o, pavyzdžiui, kazino man yra pats nuobodžiausias dalykas žemėje.
„Prelegentai“ – taip pat yra ir futbolo komanda. Ar jūs visi žaidžiate futbolą, kai nežaidžiate intelektualių žaidimų?
Ne, mano futbolo sugebėjimai ne tokie geri kaip kitų. Iš „Protų kovų su Robertu Petrausku“ „Prelengentų“ komandos futbolą žaidžia tik Rolandas, Marijus ir Bilas.
Kaip manai, ar protmūšiai – šių dienų mada?
Sunku pasakyti. Man atrodo, kad ta mada jau kaip ir praėjo, dabar išliko tik tie, kas iš tikrųjų nori žaisti, o ne tik pasirodyti intelektualiu. Jei palygintume pagal tai, ar kitais metais bus daugiau protmūšių nei šiemet, sakyčiau, kad jau nebe. Tačiau vieną tendenciją tikrai esu pastebėjęs: žmonės darbo vakarėliuose, pristatymuose ar šiaip susibūrimuose vis dažniau organizuoja savo lokalias protų kovas.
Per tiek metų intelektualių žaidimų turbūt sužinojai daug. Galbūt kažkas konkretaus įsiminė visam gyvenimui?
Daug sužinojome, o dar daugiau pamiršome (juokiasi). Tačiau visam gyvenimui prisiminsiu klausimą ir atsakymą apie Neapolio fanus iš laidos „Kas Kur Kada?“. Klausimas skambėjo taip: „Ant kurios vietos Neapolio fanai po to, kai laimėjo jų komanda užrašė „Jūs neįsivaizduojate ką praleidote“. Parašiau, kad tai jie padarė ant Vezuvijaus šlaito. Išties jie tai padarė ant kapinių tvoros.
Protų kovos (nuotr. Organizatorių)
