– Ir jis plepės pusę valandos...
– Atsakiau kaip mezgėja, kad vis dėlto reikia pataikyti, nes gali ne tą siūlą truktelti... Šiaip įsivaizduoju, kad ne tik man būtų įdomu išgirsti, kaip apskritai pasidarei vertėjas. Juk esi labiau kalbininkas?
– Na, argi kalbininkas negali būti vertėjas? Juk yra tokių.
– Yra, yra, bet ne kiekvienam kalbininkui pavyksta gerai versti. Vis dėlto sava specifika.
– Taip, tie, kurie mato tik kalbą, verčiau neliestų gerų literatūrinių tekstų... Viena iš priežasčių buvo ta, kad teko versti kolegoms. Tiems, kurie studijavo Berno universitete, ten buvo toks lietuvių literatūros kolokviumas, ir dauguma tų kolegų lietuviškai nelabai įkirto, tad man grįžus iš Lietuvos teko versti ištraukas, pvz., iš Ričardo Gavelio „Prarastų godų kvarteto“. Man labai patinka ši knyga, gal kada pavyks kokiam leidėjui įsiūlyti... Tokia buvo pradžia, savotiškas vertimas į stalčių.
– Įdomu – lietuvių literatūros kolokviumas Berno universitete?
– Buvo anuomet ten profesorius Janas Peteris Locheris, ir pačią katedrą pervadino labai plačiai: Slavų ir baltų kalbų ir literatūrų katedra. Tada Berno universitete buvo siūlomos iš esmės visos ir baltų, ir slavų kalbos, išskyrus gal lenkų kalbą, kuri buvo dėstoma netoliese, Fribūre. Nebūtina dubliuotis, kai atstumas – dvidešimt penki ar trisdešimt kilometrų. Fribūre savotiškas katalikų bastionas, užtat ir dėstoma lenkų kalba. Nors lietuviai Fribūre irgi turėjo gana ilgą tradiciją. Ten studijavo visi bent jau katalikiškos pakraipos lietuviai; revoliucionieriai studijuodavo Berne, kaip, beje, ir Vincas Mickevičius-Kapsukas, 1902–1904 m. Berno universitete kaip laisvasis klausytojas studijavęs filosofiją ir ekonomiką.
– Mat kaip, labiau esu girdėjusi apie Leniną Ciuriche...
– Na taip, revoliucionieriai mėgo ir Ciurichą. Šiaip skirtis gana aiški: reformatoriški, liberalūs kantonai versus katalikiški, konservatyvūs kantonai. Yra jaučiama ta tradicija... Taigi teko ten versti. O dėl kalbininko, gal aš ne visai tik kalbininkas, kiek laiko ir poeziją rašau. Tik klausimas, ar yra kas gero, kad būtų galima rinkinį išleisti, nes rašiau daugiausia jaunystės laikais, nuo aštuoniolikos iki dvidešimt penkerių metų. Buvome net išleidę tokį žurnalėlį su draugais. Galima sakyti, savilaidos žurnalėlį, patys jį ir pardavinėdavome. Panašu į rusų savilaidos leidinius, tik mes nebuvome draudžiami, galėjome laisvai veikti. Prozos nedaug rašiau, šiek tiek apsakymų, yra romanas kažkur pradėtas, nežinau, kada jį iki galo parašysiu.
– Ar verti tik iš lietuvių kalbos? Juk daugybę kalbų moki? Ar nebandei versti kitų kalbų literatūros?
– Kol kas verčiau tik iš lietuvių kalbos. Būtų galima ir iš kitų. Vis dėlto vertimo specifika ta, kad turėtum gana gerai pažinoti ir kultūrą, ir terpę, kurioje rašoma. Pvz., versti iš farsi, iranėnų kalbos, man būtų sunkoka, vertimo procesas sunkesnis, nes visiškai kitokia kultūrinė terpė. O iš didelių kalbų verčiančių vertėjų yra, – ir turinčių tokį vardą, kad su jais būtų sunku konkuruoti. Pvz., yra vertėjų iš rusų kalbos, gavusių labai reikšmingų literatūrinių premijų. Dažniausiai vertėjai iš tokių kalbų net žinomi kaip to ar ano autoriaus vertėjai. Yra toks Ralphas Dutli, šveicaras, gyvenantis Vokietijoje, plačiai žinomas kaip Mandelštamo kūrinių leidėjas ir vertėjas. O iš mažesnių kalbų visada turim, ką turim. Dar gerai, kad pasitaiko gerų vertėjų, nes kartais turi tenkintis tuo, kas yra. Šiemet Europos literatūros dienose Šiauliuose (jos vyko spalio 27–30 d. – A. M.) dalyvauja baskas, mes jo tekstus turime versti iš ispanų kalbos, nes nėra vertėjų iš baskų. Šiuo atveju ne tokia bėda, nes tas baskas pats išverčia savo tekstus į ispanų kalbą. Kaip ir Nabokovo atveju galima sakyti, kad tai paties autoriaus kita kalba perteiktas tekstas, gal net kitas tekstas, nes pats autorius prisipažino, kad ispaniškas tekstas gerokai skiriasi nuo baskiško.
– Turbūt dar ir natūraliai kitoks – dėl pačios kalbos.
– Taip, kita kalba – kita terpė. Šiaip ar taip, tam rašytojui abi kalbos iš esmės savos, viena – pagrindinė gimtoji, kita, kaip anglai vadina, – second language, tačiau ne užsienio kalba, baskams ir katalonams ispanų kalba iš esmės gimtoji. Kaip čia kai kurioms kartoms buvo rusų kalba – arba lenkų, jei einam į devynioliktą amžių. Tiesa, tada buvo atvirkščiai, kai kas jau lietuviškai nemokėjo, ypač šlėktos.
– O kaip nuo vertimo į stalčių perėjai į kitą etapą?
– Pirmas didėlesnis vertimas, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, atsirado dėl 2002 m. Frankfurto knygų mugės, kuri daug „pridirbo“, bent jau vertėjams į vokiečių kalbą. Man nusišypsojo laimė, kad leidykla „Deutscher Taschenbuch Verlag“ dar neturėjo ką leisti iš lietuvių literatūros. Jų atstovas atvyko į Berlyno literatūrinį kolokviumą. Mane labai nustebino, kad jie gruodžio mėnesį ieško, kokį lietuvių literatūros vertimą išleisti mugei.
– Kiek dar buvo likę laiko iki mugės?
– Mugė vyko kitų metų spalį, bet, žinant leidybos tempus Vakaruose, tai išties mažas laiko tarpas, ypač kai per tris mėnesius, o iš tikrųjų per du su puse, reikia išversti romaną. Kartais mūsų darbas toks, negali sakyti, kad noriu daug laiko, žinoma, norisi, bet norisi daug ko. Antra vertus, kartais ir neblogai, kad reikia greitai atiduoti, nes ilgai knisantis tekstas irgi nepagerėja.
– Nejau?
– Jis gerėja tam tikrą laiką, o paskui pradeda blogėti. Pradedi perdarinėti vertimą, ieškoti priekabių.
– Nežinau, kaip tau, o man labai pravartu išvertus padėti tekstą į šalį, imtis ko nors kito. Paskui, kai jau primiršti, pažvelgi visai kitu, objektyvesniu žvilgsniu. Kai reikia skubėti ir verstis per galvą, išties, kartais žiūri bukom akim, ir tas, ir anas atrodo lyg ir negerai... Bet čia jau psichika ujama priešinasi.
– Tokiais atvejais gera žinoti, kad bus geras redaktorius. Džiaugiuosi, kad turiu gerą redaktorę, nes dabar ir vėl aplinkybės taip susiklostė, kad reikia skubiai pateikti Juozo Daumanto „Partizanus“.
– O kaip dabar, kai mugė nėra motyvas leisti lietuvių literatūrą, sekasi ką nors įsiūlyti vokiečių leidykloms?
– Šis klausimas visada svarbus – kur įsiūlius ir kam. Vis dėlto leisti knygą Vokietijoje, atrodo, sunkiau įsiūlyti, palyginti su Lietuva. Šveicarijoje irgi ne ką lengviau. Nors absurdas, tai daug didesnė rinka, padarius šiokią tokią reklamą tikrai atsiras pirkėjų kokiam tūkstantiniam tiražui. Pvz., tokia knyga kaip „Dievų miškas“, mano nuomone, yra visai normali, gera knyga ir anų laikų pasaulinės literatūros kontekste, ir kitam kontekste, būtent kaip knyga apie koncentracijos stovyklų gyvenimą, ji įsiterpia tarp kitų šią temą gvildenančių knygų kaip įdomi, kitoniška ir tikrai geros kokybės literatūra. Visų ją skaičiusiųjų komentarai iš esmės buvo labai teigiami. Tačiau kaip tokia knyga gali būti pastebėta pasaulyje, kuriame lemia didelės leidyklos, galinčios sau leisti už gana didelius pinigus reklamuoti, prastumti vidutinišką ar net prastą literatūrą, kaip iš viso būti pastebėtam tokiame pasaulyje?
– Lietuvoje turbūt panaši padėtis.
– Taip, Lietuvoj tas pat, visur tas pat. Kas verčiama iš anglų kalbos? Teko neseniai diskutuoti su Ros Schwartz, kolege iš Anglijos, per Tarptautines jaunųjų vertėjų dirbtuves Vilniuje vadovavusia vertimo iš lietuvių kalbos į anglų sekcijai. Ji irgi sako: pasižiūri ir matai, kad visur verčiami tie patys, toks Danas Brownas ir kompanija. Žinoma, nereikia taip nuvertinti, bet jie tikrai vidutiniokai.
– Pramoginė literatūra...
– Taip, tai pramoginė literatūra, nieko čia bloga, neturiu nieko prieš pramoginę literatūrą, tačiau Dano Browno knygos gana vidutiniškai parašytos, tokiu atveju jau pradedu kritikuoti. Lietuvoj buvo tam tikrų problemų su žmonėm diskutuojant, kad verčiu Ivanauskaitę. Ivanauskaitė iš tikrųjų yra ant pramoginės literatūros ribos, ir tai visiškai teigiamas dalykas, nes šitaip pasieki skaitytoją, gal net ir efektą to, ką rašai, ko nepasiektum, jei niekas tavo knygų nepirktų. Juk rašytojas turi ir tam tikrą misiją, gal per skambiai pasakyta, bet jis turi ką visuomenei pasakyti, paprastai kalbant. Nors kitas gal ir neturi... Vis dėlto reikalingas judesys link pirkėjų, kad tai, ką rašai, būtų įdomu ir kartu būtų geras tekstas. Šiedu dalykai Ivanauskaitės kūryboje gana gerai dera. Iš tikrųjų galima rašyti savo bokšte, neturiu nieko prieš tokius rašytojus. Manau, jaunesnė karta tai suprato, kelia sau tam tikrus reikalavimus ir vis dėlto norėtų, kad juos skaitytų. Dabartiniame pasaulyje nėra prievartos, literatūra nedraudžiama, nėra jos stygiaus, be to, gali visai ką kita veikti, nereikia bėgti į literatūros užkampį ar panašiai. Todėl skaitytojų Lietuvoje dabar mažėja turbūt iki tokio lygio, koks yra normalus Europoje. Nemanau, kad Lietuvoje, palyginti su Vokietija, skaitytojų daugiau. Nebent Islandija išsiskiria, kurioje tie 300 000 gyventojų skaito palyginti daug.
– Ši tema irgi įdomi. Pernai girdėjau tokią vieno turko kalbą: man gėda dėl savo šalies; apskaičiuota, kad Turkijoje per metus vienas gyventojas knygoms išleidžia vidutiniškai apie tris dolerius, šiaip visi sėdi prie televizoriaus. Provokuodama paklausiau, gal televizijos laidos labai geros. Tik nusikvatojo. O persas neseniai pasakojo, kad Irane labai daug skaitoma, net poezijos tiražai didžiuliai.
– Na, Irane yra prievartos režimas. Kuo daugiau prievartos, tuo didesnis literatūros poreikis, kaip ir Lietuvoje literatūros alkis buvo didesnis. Literatūra – tam tikra išeitis iš pilko prievartos pasaulio. Žinau, kad yra labai puikių persų poetų, gal ir būtų gerai juos versti.
– Gal kiek papasakotum apie „techninius“ dalykus, kaip kalbos priešinasi verčiamos. Kad ir „Dievų miške“ – kas buvo kebliausia?
– Visada sunku versti frazeologizmus, iš tikrųjų dažniausiai skirtingose kalbose nėra tiesioginių atitikmenų. Tiesa, lietuvių ir vokiečių kalbos dar turi nemažai bendro. Egzotiškesnėms kalboms būdingi visai kiti vaizdiniai... Štai šiandien man atsiuntė vieno vokiečio tekstą, jame buvo regioninių frazeologizmų, kurių net nežinojau. Ką su tokiais daryti? Ką, pvz., daryti su žodžiu „bambizas“? Aš jį palikau. Pirmą kartą skliaustuose aiškinau, ir viskas, palikau. Vokiečių kalboje yra protestantus arba kitatikius nuvertinančių pavadinimų, tačiau tie pavadinimai regioniniai. Pvz., žmogus iš Kelno supras, Kelno regionas labai katalikiškas, ten yra šiek tiek nuvertinantis liuteronų pavadinimas (dabar jo neprisimenu). Tokiais atvejais turi spręsti, ką daryti. Arba, pvz., kaip išversti lietuvišką „sutartinę“. Aš neversčiau, pirmą kartą paaiškinčiau kur nors skliaustuose ar išnašoj, atsižvelgdamas į knygos pobūdį. Knygoje „Partizanai“ bus tokių išnašų su žvaigždutėmis, nes be jų neapsieisi. Šioje knygoje „sutartinė“ atsiranda perkeltine prasme: „Mūsų kulkosvaidžiai grojo sutartinę“ ar pan., ir ką padarysi? Panašus vaizdas yra vokiečių kalboje, mano pažįstama žurnalistė Judith Lewonig minėjo, kad vienas austrų rašytojas irgi pateikė panašų vaizdą, žinoma, ten grojo valsą... Šaudė valso ritmu.
– Labai romantiškai šaudė.
– Sutartinės irgi gražu.
– Na, kulkosvaidžių sutartinė visiškai suprantama – griežta ritmika ir „darbo pasidalijimas“ laike. Šaudymą valso ritmu sunkiau įsivaizduoti.
– Kitas keblumas – keiksmažodžiai. Su jais visada sunku. Mano studentė rašė darbą apie keiksmažodžių vertimą. Visada kebloka, reikia rasti tam tikro riebumo atitikmenį...
– Sruoga šiuo požiūriu dosnus, ar ne?
– Nemaža dalis jo keiksmažodžių – tiesiog vertiniai iš vokiečių kalbos. Kad ir „maitos vaikai“. Pasidomėjau: yra visiškai normalus vokiškas keiksmažodis Aaskinder. Net Aas, „maita“, irgi visiškai normalus. Šiuolaikiniame kūrinyje toks keiksmas nelabai tiktų, tačiau mano tėvų kartai, o tas laikotarpis kaip tik jų (netgi senelių karta, mano tėvai kaip tik buvo gimę, kai Sruoga sėdėjo konclagery), Aas visai įprastas ir puikiai tinka. „Maita“ lietuvių kalboj nelabai funkcionuoja kaip keiksmažodis, mano studentė teiravosi tautosakos specialistų – tokiais atvejais reikia jų klausti. Visko juk negali žinoti, reikia kolegas iš Tautosakos instituto įkinkyti ir panašiai. Nereikia drovėtis, ko nors nežinai – tai paklausk.
– Man tai savaime suprantama.
– Pvz., „Partizanuose“ visokių ginklų pavadinimų yra. Dėl „meilužės“ viskas aišku, šis terminas ir amerikiečių armijoj tas pats. Bet yra tokių, kurių nežinai, tai reikia paklausti, nereikia drovėtis. Pasitaiko ir žioplų klaidų, pvz., perskaitai ir nesupranti sakinio, nes supainiojai „sieną“ ir „šieną“, – tokiu atveju gerai, jei kas nors dar skaito prieš spausdinant. Ir tokių absurdų pasitaiko! Be to, verčiant tokį kūrinį kaip „Partizanai“ – net ir „Dievų mišką“ – reikia gerokai pasiknaisiot po tą tikrovę, nes tai vis dėlto, vokiečiai sakytų, „memuarinis romanas“ arba Tagebuchroman, dienoraštinis romanas, jis paremtas faktais.
– Man buvo labai reikšminga patirtis verčiant knygą, kurios autorius rašo apie Ciurichą, bastytis po tą miestą su žemėlapiu, atrasti namus, gatves, kur jis gyveno, mokėsi prieš šimtą metų ir kurie tebėra. Paskui visai kitaip žiūri į tekstą: įsivaizdavai vienaip, o paaiškėja, kad buvo šiek tiek kitaip.
– Aš irgi taip manau. Jei laiko būtų daugiau, reikėtų važiuoti į tą Veiverių apylinkę, kur Daumantas kovojo, į tuos miškus, paskui ten, kur jis bėgo. Tai tokia pusiau mitinė vieta, Romintos giria, Lenkijos pusėje dabar ten nacionalinis parkas, veisiasi didžiuliai elniai. Daugybė knygų prirašyta apie medžioklę toje girioje. Trečiojo reicho laikais ten buvo asmeniniai Hermanno Göringo, vieno aukščiausių reicho šulų, medžioklės plotai, anksčiau ten medžiodavo imperatorius Vilhelmas II. Medžioklė irgi įdomus dalykas. Ketinu versti vieno retoromanų autoriaus romaną apie medžioklę kaip mitinį dalyką. Vertimas iš vienos kalbos į kitą, kurioje medžioklė nieko nereiškia, būtų beprasmis. Čia, Lietuvoje, medžiotojas irgi yra tam tikra mitinė būtybė. Tik, žinoma, bus sunkumų dėl terminologijos, reikės su medžiotojais tartis. Labai knieti išversti šią knygą. Būtų neblogas paminklas medžiotojams. Kalnuose, ypač ten, kur retoromaniškai kalbama, medžiotojas – tam tikras vyriškumo simbolis. Bet, kaip sakiau, vertimas ne visada funkcionuoja. Kartais kokią nors knygą nėra prasmės versti, nors ji gera savo literatūroje, tačiau reikėtų tiek daug aiškinti... „Partizanų“ atveju dar gali aiškinti, tai pusiau beletristika, pusiau dokumentika. O grynai grožiniame kūrinyje? Įsivaizduok romaną, kur skaitai išnašas.
– Jei labai nedaug...
– Vis tiek ne tas. Iš principo. Nebent istorinį romaną...
– Man patiko toks principas: visus paaiškinimus nukelti į knygos galą, ten nurodant puslapį, kam reikės – atsivers ir pasiskaitys. Tačiau pačiame tekste nėra jokių žvaigždučių, teksto jos negadina.
– „Dievų miške“ buvo šitas principas. Manau, kad „Partizanus“ reikia tvarkyti kitaip. Yra rusiškų frazių, kurias vis tiek reikia išversti, pateikti išnašoje. Gal pasitaikys vienas kitas skaitytojas, suprantantis rusiškai, bet dauguma – tikrai ne. Tokius trumpus paaiškinimus, porą eilučių, dedu apačioje. O kur jau daugiau reikėtų aiškinti, na, kad ir apie 1941-ųjų birželio sukilimą, sakau, tiesiog rašysime be jokių žvaigždučių „antisovietinis“ ir užteks. Tas žodis šį sukilimą apibūdina, nurodo, kad sukilta buvo prieš sovietus, o tai, kad kai kas kolaboravo su naciais ar pan. – jau kitas klausimas, jam neužtektų nei vieno, nei dviejų puslapių komentarų, reikėtų dešimt dvidešimt ar visos monografijos. Ir tai nėra prasminga. Čia vėl klausimas, kaip ketini tokią knygą parduoti. Pvz., dabartinis, bene 2005 m., Laimos Vincės Sruoginis vertimas į anglų kalbą su komentarais. Iššifruoti visi partizanų vardai, nes Daumantas painioja vardus, Juozas gali būti Jurgis ar Antanas ar velniaižin kas. Matyt, tyčia taip darė, vis dėlto knyga išleista 1950 m., kai tie žmonės dar buvo gyvi ir pasipriešinimo armija tebeveikė. Matyt, apsidraudė, jei koks NKVD pareigūnas paskaitytų, manau, vienas kitas ir paskaitė, nes jie tikrai nebuvo kvaili. Ir Sruoga „Dievų miške“ kai kurių dar gyvų žmonių neminėjo tikraisiais vardais. Vis dėlto manau, jei žiūri kaip į rimtą kūrinį, pateiki taip, kaip buvo parašyta. Antra vertus, jei leidi mokslinį vertimą, tada reikia viso komentarų aparato su išnašomis po pusę puslapio. Man, tiesą sakant, tokių kūrinių nesinori skaityti.
– Na, nelygu koks tikslas ir kokia auditorija. Istorikams tai tikrai nekliūtų.
– Taip, čia skirtingi tikslai – ar orientuojiesi į mokslinę publiką, istorikus, ar labiau į platesnę publiką, kuri galėtų skaityti kaip istorinį romaną. Išvis įdomu, kad Lietuvoj nedaug istorinių romanų. Kai kurių žanrų apskritai trūksta. Pvz., detektyvinių romanų. Juokiesi, o galėtum versti tokį šveicarų autorių Friedrichą Glauserį, jis labai fainas, vos ne siurrealistinis. Iš tikrųjų labai geras detektyvinis romanas – visai ne tai, ką čia rodo per televiziją. Suprantu, kad tu nenori, bet gal kitas vertėjas... Tai neblogas žanras ir yra išties rimtų rašytojų. Tačiau Lietuvoj nematau, kas galėtų rašyti. Tiesa, yra net ne bandymų, visai neblogų, būtų galima versti. Kieno tas „Uranas 235“? Tomo Staniulio. Įdomus ir gerai parašytas. Visada sakau – tą vadinamąją pramoginę literatūrą irgi verta versti. Juk kas išgarsino skandinavus tarp vokiečių skaitytojų?
– Turbūt vokiečiams tik paduok Krimi.
– Taip, Henningas Mankellis. Pvz., jo knyga „Rygos šunys“ – gera, iš tikrųjų gera literatūra, daug geresnė už, sakykim, vidutinį bulvarinį romaną, nepalyginti geresnė. Mat skandinavų literatūroje detektyvinis romanas yra gana populiarus. Ir vokiečių literatūroj. Bent jau anksčiau, dabar gal daugiau verčia iš skandinavų, bet anksčiau, pvz., Šveicarijoje, buvo legendinių detektyvų rašytojų, – Friedrichas Glauseris yra, sakyčiau, šveicarų literatūros klasikas, be to, vienas detektyvinio romano vokiečių kalba pradininkų. Nors daugelį metų buvo priklausomas nuo morfino. Tačiau labai įdomus.
– O kaip poezijos vertimai?
– Poezijos vertimo imuosi ne taip mielai, nes tai sunkus darbas, juolab dauguma lietuvių poetų rašo labai griežta eilėdara ir dar rimais pasižymi. Teko versti Kajoką, jo eilėraščiai labai griežtos formos. Verčiant poeziją iš tikrųjų reikia keletą mėnesių atsitraukti ir paskui vėl sugrįžti. Su mielu bičiuliu Vladu Braziūnu vertėm retoromanų poezijos antologiją „Kregždutės = Randulinas“ iš visų rašytinių retoromanų tarmių. Žinoma, mano indėlis čia mažas, pažodinį vertimą dariau. Tokiu pat būdu su Vladu vertėme Kurto Marti, rašančio ir vokiškai, ir šveicariškai, t. y. Berno tarme, poeziją. Į Pasvalio tarmę. Čia svarbus bendresnis kontekstas: septintajame, gal net šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje prasidėjo Mundartwelle, tarmės sugrįžimas; poezijoje tai reiškėsi ne kokiais etnografiniais dalykais, atsirado normali tarminė konkrečioji poezija, net ir politinė poezija. Pvz., vienas Kurto Marti eilėraštis vadinasi „Vietberns“, gražiai tarmiškai vadinasi, Bérns – su atviriausiu e.
– Tai turėtume sakyti Bérnas, o ne Bernas...
– Autentiškas pavadinimas yra tas, kurį vartoja žmonės... Iš tikrųjų tai buvo kardinalus pokytis, tarmė peržengė folkloro ribas, ja pradėta rašyti normali poezija. Versti tokią poeziją gali žmogus, pats rašęs poeziją savo tarme, todėl ir buvo pasirinktas Vladas Braziūnas. Kaip tik dabar pasirodė jo tarmiškos poezijos rinktinė „Saula prė laidos“. Turiu išvertęs keletą Vlado eilėraščių į savo tarmę, dairausi, kur tai paskelbti. Bet man lėtai einasi, aš negaliu taip kaip Vladas. Pvz., ryte nusiunčiau jam išties labai griežtos formos klasikinį XIX a. retoromanų poezijos eilėraštį – keturiasdešimties eilučių, panašios eilėdaros kaip Donelaičio „Metai“ (tuo metu tai buvo gana madinga) patriotinį eilėraštį apie mirštantį mišką. Po pietų jau turėjau vertimą. Jis sugeba sueiliuoti ir ritmą, ir viską...
– Tai gal nerimuota buvo?
– Buvo ir rimas, ir griežtas antikinis metras. Man visiškai suprantama, kodėl Vladas tai sugeba. Jo poezija irgi pasižymi gana griežta eilėdara. Vienas eilėraštis gal vienokia, kitas – kitokia, tačiau gana griežta...
– Galų gale Vladas jau ilgokai nardo tuose vandenyse.
– Taip, ir tai iš karto matosi. Aš, pvz., bijau tokių eilėraščių. Juolab vienu požiūriu vokiečių kalba nėra labai lanksti: lietuvių kalba teikia daug galimybių dalyviais, padalyviais trumpinti ištisą vokišką sakinį iki poros žodžių. Versdamas iš lietuvių kalbos į vokiečių irgi gali suktis, bet tada iš karto patenki į kažkokią Goethės, Schillerio ar dar ankstesnių laikų terpę, ir tai nėra gerai. Įsivaizduok, verti kokį Platelį ar tą patį Kajoką, vis dėlto šiuolaikinius poetus, nors ir rašančius gana griežta eilėdara. Pabandai per jėgą rimuoti ir iš karto tai skamba tarsi nevykęs Schillerio ar Klopstocko mėgdžiojimas.
– Ačiū, Markai, vis įdomesnis siūlas vyniojasi, bet šįsyk reikia baigti.
