Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) valstybei yra reikalinga kaip šuniui penkta koja. Tai rodo daugelis aplinkybių. Pirma, komisija jau ilgą laiką dirba be pirmininko ir niekam nerūpi jį paskirti. Pagal kažkokias gerontokratines tradicijas jai formaliai vadovauja vyriausia pagal amžių narė.
Viena iš daugelio tokių keistų paravalstybinių organizacijų retsykiais suvaidina kokį nors vaidmenį. Kartais, kaip buvusių ūkio ministrų Dainiaus Kreivio ar Viktoro Uspaskicho atvejais, jos rūsčiomis išvadomis argumentuojamas kieno nors išvertimas iš posto, nelaukiant jokių teismų sprendimų. Prezidentūrai brangaus generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio atveju į nepalankią pareigūnui išvadą spjaudoma ir čiaudoma.
Kartais kabinėtis dėl niekų niekučių, kaip buvusio kultūros viceministro Donato Valančiausko atveju, suskantama, kai žmogus jau nebeina jokių pareigų valstybės tarnyboje ir išvis nėra aišku, ko iš jo norima. Žmogus buvo pripažintas „kaltu“ dėl kažkokio internetinio žydų kalendoriaus projekto, kurio vertė keli tūkstančiai litų. Teisme, kurį VTEK dėl fabulos kvailumo, aišku, pralošė, jos sekretoriato vadovas Tomas Čaplinskas išdidžiai ir principingai aiškina, kad komisija įrodymų netiria, o dirba prevencinį darbą.
Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojo Romualdo Vaišnoro ir jo sutuoktinės, dirbančios Užsienio reikalų ministerijoje, atvejis – dar kitoks. Šeima, atsitik tu man taip, deklaruoja trejiems metams išnuomojusi namą Vengrijos ambasados darbuotojams, gavusi už tai pinigus ir tikina, kad tai nutiko pagal skelbimą laikraštyje, o ne kaip nors pasinaudojant diplomatiniu įdirbiu. Nors nuomos sėkmė glumina ekspertus (avansas už trejus metus, gerokai didesnė nei rinkos kaina ir t. t.), VTEK suvaidina figos lapelio gamintojo vaidmenį: žiniasklaidai paviešinus faktus, pas juos atbėga Vaišnorai, papasakoja savo legendą apie eilinę nuomą ir pasirodo pranešimas spaudai: „vsio zakonno“. Kur tas neregėtas principingumas – neaišku.
Naujausia istorija, su kuria susidūriau, susijusi su praėjusiame numeryje skelbta publikacija „Milijonai baloje“. Nuo 2011 metų pavasario iki 2013-ųjų vasaros Lietuvos greitosios medicininės pagalbos stotys (GMP) iš UAB „Dekbera“ įsigyja paslaugų už beveik 20 mln. litų. Viena atsitiktinė pikantiška detalė – su bent vienos iš GMP stočių vadovų minėtos bendrovės vadas pripažįsta privačiai lankęsis saulėtoje Kuboje. Ir tuo pat metu kaip tik vyko minėti pirkimai...
Pamėginau pasiaiškinti – gal numanomas interesų konfliktas buvo deklaruotas valstybę nuo neetiško elgesio saugančiai VTEK? Interneto duomenų bazėje šio viešosios įstaigos, gaunančios Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas, vadovo deklaracijos aptikti nepavyko, nes jo statuso personų deklaracijos vis dar nėra viešos. Taigi skambinu į VTEK pasitikslinti bent faktą, ar deklaracija išvis yra pateikta. Sekretoriato vadovas paprašo užklausimo elektroniniu paštu, išsiunčiu jį per minutę.
Kaip tam anekdote, kelias dienas patylėjęs, „Armėnijos radijas“ (VTEK) teikiasi atsakyti: „Komisijos duomenimis, Jūsų minėtas asmuo, Vilniaus GMP vadovas Tadeušas Rodz, elektroniniu būdu nėra pateikęs privačių interesų deklaracijos.“ Koks išsamus atsakymas... O kaip dėl popierinio būdo? Yra pateikta tokia deklaracija kokiu nors būdu ar ne? Ar atsakymas reiškia, kad ji, tikėtina, „kur nors voliojasi“? O gal galima bus ją skubiai atnešti atgaline data? Žodžiu, Andriaus Kubiliaus vykdyta kiaulės taupyklės ir saulėlydžio politika vėzdu taškėsi ne ten, kur reikia.
P.S. Dvigubai juokinga, kad VTEK elektroninė paieškos sistema ligi šiol neranda mano paties privačių interesų deklaracijos, kurią, tada dar būdamas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nariu, elektroniniu būdu pateikiau 2012 metų spalio 20 dieną. Žinių visuomenė, vienas langelis ir t.t. ...
