Buvau Kopenhagoje, kai praėjusiųjų metų spalį dėl karikatūrų Danijoje kilo pirmosios demonstracijos. Vienas iš karikatūras paskelbusio laikraščio bendradarbių iš manęs ėmė interviu ir pasakojo, kaip karštai ginčijamasi redakcijoje.
Jis pasakojo į kokią keblią padėtį pateko daugelis redaktorių ir kaip juos nustebino griežta musulmonų ir arabų diplomatų reakcija. Vis dėlto tada atrodė, kad įtampa neperžengs Danijos sienų.
Musulmonai pasmerkė karikatūras kaip rasistines, jie jose įžvelgė provokaciją, kurią naudoja Danijoje tolydžio stiprėjantis kraštutinis dešinysis sparnas. Aš jiems patariau nepasiduoti emocijoms, o remiantis sveiku protu paaiškinti, kodėl šios karikatūros juos įžeidžia. Jie neturi nei rengti demonstracijas, nei kelti masinius protestus, kuriuos būtų sunku sukontroliuoti.
Atrodė, visi nurimo. Tačiau dabar kyla klausimas, kodėl praėjus trims mėnesiams vėl į ugnį pilama alyva, toliau skatinamas ginčas, kuris gali baigtis tragiškai ir neprognozuojamai. Keletas Danijos musulmonų lankėsi Artimųjų ir Vidurio Rytų šalyse ir įžiebė pykčio ugnį. Vyriausybės džiaugiasi galėdamos savo piliečiams parodyti ištikimybę islamui – ir taip gauti piliečių akyse religinę legitimaciją – iš palankiai sutapusių aplinkybių jie turėjo sau naudos: galimybę pasirodyti didvyriais, kurie kovoja už teisybę. Savo ruožtu kitos pusės atstovams: kai kuriems politikams, intelektualams ir žurnalistams, tai buvo proga paskelbti savo nuomonę remiantis vakarietiškomis vertybėmis kaip didvyriams, kovojantiems už minties laisvę, kaip kariams, besipriešinantiems religiniam obskurantizmui. Ir štai dabar turime supaprastintą veiksmų schemą, ypač paprastą poliarizacijos schemą: viena vertus, reikėtų kalbėti apie kultūrų kovą, apie neginčijamo laisvės principo konfrontaciją, kita vertus – apie šventos temos neliečiamumą. Deja, diskusija, vykstanti tokia dvasia, tapo jėgų išbandymu: kuris nugalės? Musulmonai reikalauja atsiprašymų, grasina Europai ir netgi žmonėms. Vakarų vyriausybės ir žurnalistai savo ruožtu šiam spaudimui nepasiduoda, o gerai žinomos žiniasklaidos priemonės dar labiau įkaitino atmosferą, tas karikatūras perspausdinusios. Tuo metu dauguma planetos žmonių bejėgiškai stebi šį įvykį: kokia beprotybė užvaldė pasaulį?
Šiandien visų pirma svarbu rasti išeitį iš šio užburto rato ir paprašyti visų daugiau nepilti alyvos į ugnį, kad galų gale būtų pradėta rimta, dalykiška ir svari diskusija. Ne, kalbu ne apie kultūrų kovą; ne, ši istorija nėra nukreipta į informacijos ir religijos principų konfrontaciją. Ne, visiškai ne. Ši istorija iš esmės ant kortos stato klausimą, kokiu laipsniu ir vieni, ir kiti gali būti laisvi ir racionalūs (tikintieji ir ateistai), o tuo pačiu metu – blaivaus proto. Kadangi įtrūkimas, kuris, kaip matyti, jau išryškėjo, skiria ne Vakarus ir islamą, o tuos, kurie – dviejose visatose – remdamiesi religija ir/arba sveiku protu galėtų ramiai paaiškinti, kas jie yra ir kieno vardu kalba, ir tuos, kurie manosi esą paskutinės instancijos tiesa, kurie yra apimti aklų aistrų, įsitikinimų ir linkę daryti skubotas išvadas. Tokių bruožų turi inteligentijos atstovai, religiniai lyderiai, žurnalistai ir paprasti žmonės abiejose pusėse. Dėl pavojingų pasekmių, kurias gali sukelti tokia pozicija, atėjo laikas nedelsiant visus pakviesti būti išmintingiems.
Islamas griežtai draudžia vaizduoti pranašą. Tai ne tik esminės ir visuotinės pagarbos klausimas – tai susiję ir su stabmeldystės draudimu. Taigi vaizduoti pranašą – didelė nuodėmė. O jei greta to pasirodo ir netaktiški įžeidimai – musulmonai mato pranašą su bombos pavidalo turbanu. Taigi šokas, kuris ištiko viso pasaulio musulmonų bendruomenes (ne tik tikinčiųjų ir radikaliai nusiteikusių musulmonų) tampa suprantamas. Jiems šito jau buvo per daug. Be to, musulmonams svarbu nepamiršti, kad Vakarų visuomenėje – kitaip nei daugelyje musulmoniškų šalių – religiniai simboliai jau turi ilgą pašaipos, ironijos ir kritikos tradiciją. Ji susijusi su popiežiumi, Jėzumi Kristumi ir netgi pačiu Dievu.
Netgi jei musulmonai nepritaria tokiai pozicijai, jie vis dėlto privalo išmokti išlaikyti kritišką distanciją. Karštakošiškumas ir aistros visada buvo blogi patarėjai. Dėl tokių – netašytų ir tuo pat metu įžūlių – karikatūrų atveju būtų buvę teisingiau be triukšmo paaiškinti visuomenei savo kančias ir savo vertybes, visus nuraminti ir laukti progos dalykiškai diskusijai. Tuo tarpu islamo bendruomenėse matyti nereikalingos emocijos: trokštama atsiprašymų, raginama boikotuoti europietiškas prekes, netgi grasinama fiziniu, ginkluotu susidorojimu – tai visiškai nepriimtina ir tai turi būti pasmerkta.
Kita vertus, skatinti žodžio laisvę, kai pripažįstama teisė kalbėti apie viską ir visokia forma – taip pat neatsakinga. Visų pirma todėl, kad manyti, jog laisvė leidžia viską – neteisinga. Bet kuri šalis turi įstatymus, tam tikras ribas, kad, pavyzdžiui, būtų galima pasmerkti rasistinius pasisakymus, ir visur Vakaruose yra kultūrą, tradicijas ir kolektyvinę psichologiją įpareigojantis mechanizmas, reguliuojantis įvairių religijų ir kultūrų santykius. Dabar Vakarų visuomenės pasikeitė – musulmonai joms suteikė naujų jautrių vietų. Ar nebūtų geriau šioje situacijoje, užuot laukus įstatymų ir teisių, raginti piliečius kur kas atsakingiau elgtis su žodžio laisve, ir elgtis taip, kad būtų paisoma įvairių jautrių temų, kurios ir sudaro mūsų visuomenę. Čia kalbu ne apie papildomus įstatymus ar žodžio laisvės ribojimą – tiesiog skatinu kur kas sąmoningiau naudotis šia teise, rūpintis išsaugoti pilietinės atsakomybės esmę. Musulmonų piliečiai nori ne cenzūros, o pagarbos, tačiau abipusės pagarbos sugriežtinus įstatymus nepasieksi. Jos reikia išmokti, įgaunant laisvą, atsakingą ir protingą pilietinę brandą.
Esame kryžkelėje. Seniai laikas, kad vyrai ir moterys, atmetantys melagingus dviejų pasaulių skirtumus, kurtų tiltus ant bendrų vertybių pamatų. Kartu jie turi įtvirtinti nepajudinamą žodžio laisvę ir sykiu padėti išmokti santūrumo ja naudojantis. Mus reikalingi šie vyrai ir moterys, kad bendrauti galėtume atvirai ir kritiškai, be pretenzijų į vienintelę tiesą, be juodai balto pasaulio matymo. Mums žūtbūt reikia abipusio pasitikėjimo. Krizė, kurią sukėlė istorija su karikatūromis, rodo, kaip „tarytum iš nieko“ gali kilti kažkas siaubingo, jei dvi visatos negirdi viena kitos, jei jos viena no kitos atsitveria siena. Tas, kuris myli laisvę, kas supranta, kokią didelę reikšmę turi pagarba, ir supranta konstruktyvios ir kritiškos diskusijos būtinybę, dabar privalo užimti savo poziciją, pradėti veikti, pasireikšti. Jei šito neatsitiks, mūsų lauks liūdnas ir skausmingas rytojus. Mes galime pasirinkti.
„Die Welt“, Vokietija
Tariqas Ramadanas (43 m.) – islamo mokslininkas. Gimė Ženevoje išeivių iš Egipto šeimoje. Jo senelis Hassanas Al-Banna įkūrė Musulmonų broliją. T. Ramadanas skaito paskaitas kaip vizituojantis profesorius Šv. Antano koledže (St Antony's College) Oksforde.
