„Mūsų susitikime turėtų būti paskelbtas ambicingas Veiksmų planas – pabrėžiu – Veiksmų! – ir jis turi tapti vadovu į ESBO ateitį“, – Kazachstano sostinėje Astanoje pernai gruodį kalbėjo Europos Sąjungos (ES) prezidentas Hermanas Van Rompuy. Šie žodžiai buvo pasakyti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vadovų susitikime, surengtame po daugiau kaip dešimties metų pertraukos.
Deja, susitikimas nesibaigė jau iš anksto vadinto istoriniu Veiksmų plano pasirašymu. Organizacijos nariams nepavyko susitarti nei dėl naujų ESBO tikslų ir priemonių tiems tikslams įgyvendinti, nei dėl valstybėse narėse vykstančių įšaldytų konfliktų atomazgos priartinimo, nei dėl ateities iššūkių plataus ESBO regiono saugumui. ESBO Veiksmų planas įšalo pats, taip sukeldamas daug diskusijų apie 56 valstybes vienijančios organizacijos efektyvumą.
Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas tikėjosi būti įrašytas organizacijos metraščiuose, tačiau jo šaliai pavyko pasiekti ESBO narių sutarimą tik dėl Astanos deklaracijos paskelbimo. Nors teigiama, kad deklaracija ir apskritai visas vadovų susitikimas (vadintas pirmuoju šį tūkstantmetį) yra didelis laimėjimas, iš tikrųjų deklaracijoje teprimenamos organizacijos saugomos vertybės.
Susitarti dėl ESBO Veiksmų plano bus mėginama ir šiemet, šįkart – Vilniuje, mat 2011-aisiais pirmininkavimą ESBO perėmė Lietuva. ESBO generalinis sekretorius Marcas Perrinas de Brichambaut tvirtina, kad Lietuvai pirmiausia reikės dirbti siekiant patvirtinti Veiksmų planą, tačiau didesnės pažangos tikėtis sunku. Daugiausia diskusijų Astanoje sukėlusių įšaldytų konfliktų – Padnestrėje, Kalnų Karabache, Pietų Osetijoje ir Abchazijoje – sprendimas per šiuos metus vargu ar pasistūmės į priekį, taigi gruodį scenarijus gali pasikartoti.
Juolab kad kiekviena ESBO valstybė, nenorėdama pritarti jai nepalankiam sprendimui, gali pasinaudoti veto teise. Nors visų šalių pritarimo priimant sprendimus reikia norint rasti visus iki vieno tenkinantį nutarimą, dažnai galutinis tokio proceso variantas būna toks nuosaikus, kad belieka gailėtis sugaišto laiko. Tokią tiesą greičiausiai suprato ir kai kurie valstybių vadovai, susirinkę Kazachstano sostinėje: keli iš jų išvyko iš susitikimo net nesulaukę Astanos deklaracijos pasirašymo.
ESBO taip pat neturi numačiusi taisyklių, kaip kuriai nors valstybei, nepaklūstančiai organizacijos principams, paskelbti sankcijas. Baltarusijai vienašališkai nusprendus uždaryti ESBO misiją Minske, organizacijos vadovams teliko apgailestauti. Apskritai ESBO iki šiandien neturi aiškaus teisinio statuso. Susikūrusi 1973-aisiais, ji tuomet vadinosi Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK), joje buvo aptariamos šaltojo karo saugumo problemos. 1995-aisiais ESBK buvo pervadinta į ESBO, tačiau iki šiol ji nepripažįstama kaip tarptautinė organizacija.
Konferencija nebuvo laikoma teisės subjektu, tai – tik platforma nuomonėms išsakyti, tas pat tinka ir ESBO. Organizacijos priimti sprendimai teisiškai neįpareigoja nė vienos jos narės. Kai kurie analitikai teigia, kad teisinis statusas neleistų organizacijai elgtis taip lanksčiai kaip iki šiol, o sprendimai vien dėl to, kad jie priimami konsensusu, turi moralinę galią, kuri ne ką mažesnė už teisinę. Akivaizdu, kad tai netiesa: pavyzdžiui, Rusija turėjo įgyvendinti sprendimą išvesti savo karius iš teritorijų Gruzijoje ir Moldovoje, tačiau ir šiandien kariai ten tebėra dislokuoti, maža to, kuriamos netgi naujos karinės bazės.
Kad reikia tarptautinės organizacijos statuso, junta ne tik valstybės, bet ir ESBO darbuotojai: dirbdami misijose karštuose taškuose, jie neturi galimybės pasinaudoti diplomatiniu imunitetu. Be to, ESBO negali naudotis tarptautinėms organizacijoms suteikiamomis lengvatomis (pavyzdžiui, mokesčių). Tokios problemos kyla nuo pat organizacijos įsikūrimo pradžios, tačiau net ir aiškiai suvokiant, kad teisinį statusą įtvirtinti būtina, visuotinio sprendimo priimti nepavyksta.
Ne visuomet sekasi įgyvendinti ir kitą svarbų ESBO tikslą – ginti žmogaus teises. Pernai Kirgizijoje įvykusios pjautynės tarp Ferganos slėnyje gyvenančių kirgizų ir uzbekų nesulaukė deramo ESBO dėmesio. Galima suprasti, kodėl neryžtingas buvo organizacijai vadovaujantis Kazachstanas, pats nelaikomas žmogaus teises gerbiančios šalies pavyzdžiu, tačiau Vakarų demokratiškų šalių neveiklumas ESBO akivaizdžiai parodė, kad tris žemynus jungianti organizacija tėra milžinas molinėmis kojomis. „ESBO yra organizacija, kurioje progresas siekiamas milimetrais, tačiau kiekvienas pasiektas milimetras yra aukso vertės“, – tvirtina Lietuvos specialusis atstovas įšaldytiems konfliktams spręsti Giedrius Čekuolis. Iš tiesų niekas ir nesitiki, kad šis milžinas galėtų žygiuoti septynmyliais žingsniais, tačiau milimetrinė pažanga rodo, jog organizacijai būtinos permainos.
Jurgita Laurinėnaitė
