"Poetų, paminklų ir istorijų, nugrimzdusių užmarštin, yra šimtai. O ši istorija nuo XVII a. sklido vis garsyn, ir dabar visi klaipėdiečiai žino, kad čia gimė Simonas Dachas ir kas ta Anikė, amžina kaip gintaro inkliuzas", - sakė istorinės publicistinės apybraižos "Taravos Anikės mįslė" autorius Antanas Stanevičius.
"Eglės" leidykla išleido knygą apie paminklo Klaipėdoje gimusiam prūsų poetui S. Dachui (1605-1659 m.) atstatymą 1989-aisiais, apie jo eilėraščio herojės Taravos Anikės prototipo Anos Neander gyvenimą. Kalbinome rašytoją Antaną Stanevičių, kokiomis aplinkybėmis gimė ši apybraiža.
- Po Anikės sugrįžimo į pirmykštę vietą praėjo dvidešimt metų. Kaip prasidėjo jūsų pažintis su mergaite, apie kurią tebedainuoja vokiškai kalbančios šalys?
- Netyčia. Vis dėlto esu dėkingas žurnalisto darbui. Tais laikais laikraštis reiškė daugiau, negu dabar, spaudos buvo mažai, ir jos poveikis buvo didesnis. Tada persitvarkymas buvo deklaruojamas tik Maskvoje, Lietuvoje jis dar nevyko, buvo daug baimės.
Architektas Saulius Manomaitis, atsakingas už Dramos teatro rekonstrukcijos projektą, kartą papasakojo, kad atvažiavo vokietis Heinzas Radziwillas, kuris veržiasi pas miesto valdžią su pasiūlymu atstatyti tą Taravos Anikės paminklą, pastatytą 1912 metais ir dingusį per Antrąjį pasaulinį karą.
Toje vietoje jau buvo numatyta pastatyti skulptoriaus Regimanto Midvikio obeliską Martynui Mažvydui, kompoziciją "Skaitanti Lietuva". Ir nors kalbėta, kad moderni skulptūra nederėtų toje aikštėje, bet jau buvo gautas finansavimas. Vokiečio niekas Vykdomajame komitete nepriėmė. Tačiau man pasidarė įdomu, ir aš pasikviečiau jį į redakciją. Svečią atlydėjo gidė ir vertėja Laima Laurinavičienė ir Klaipėdos istorijos tyrinėtojas Jonas Tatoris.
Man kilo mintis paprašyti Gražinos Juodytės, kad parašytų straipsnį. Paskui galvoju - kils skandalas, nes vokiečiai vis dar buvo laikomi revanšistais, imperialistais, blogiečiais... Partijos komitetas vis tiek purtys, jog praleidau tokį rašinį, tad sumaniau parašyti jį pats, kad būtų matyti, jog tai mano pozicija. Butą jau buvau gavęs, nebijojau, kad ir iš darbo išmestų...
Paminklo atkūrimo idėją pateikiau su atsargia rubrika "Kultūra" ir "Pasvarstykime kartu". Aišku, partija supyko, ir nesistebiu, kad per savo ribotą mąstymą ėmė skalpuoti. O įdomiausia, kad supyko ir toks pažangus žmogus kaip Alfonsas Žalys, Vykdomojo komiteto pirmininkas. Tuo metu į viską reikėjo žiūrėti istoriškai, ir A. Žalys patarė nedaryti iš to H. Radziwillo dievo; kita vertus, jis vargais negalais buvo pramušęs M. Mažvydo skulptūros idėją.
- Kam kukli mergaitė, žiūrinti į gėlę, kėlė pavojų?
- Iš pradžių pasipylė priekaištai, esą negerai, kad būtų pastatyta kažkokios vokietės stovyla, esą kam mums ta vokiška kultūra. Ėmiau ieškoti joje lietuviškumo, ir jo atradau labai daug. S. Dacho tėvas buvo vokiečių-lietuvių kalbų vertėjas, Anikės vyras J. Partacijus buvo pusiau lietuviškos parapijos kunigas. Jis vertė vokiečių giesmes į lietuvių kalbą ir net sudarė lietuvių-graikų kalbų lyginamąjį žodyną. Labai įdomu, kiekgi turėjo prie Karaliaučiaus gyventi lietuvių, kad vokietis kunigas taip puikiai išmoktų lietuviškai? Jo sūnus Frydrichas tęsė tėvo darbą, vertė psalmes ir giesmes į lietuvių kalbą. Daug faktų byloja, kad nuomonė, esą vokiečiai visada buvo lietuvių priešai, - tik stereotipas.
Vėlesnėje paminklo atstatymo istorijoje buvo daug lemtingų sutapimų, kaip kad detektyviniuose filmuose: 1989 metų lapkričio 18 dieną paminklas Taravos Anikei buvo atidengtas, o H. Radziwillas mirė po keturių mėnesių. Jeigu ne jis, paminklas vargu ar būtų atsiradęs. Situacija keitėsi žaibiškai, stiprėjo Lietuvos išsivadavimo judėjimas, audringai rutuliojosi istorija, žmonės ėjo į mitingus ir apie kažkokį paminklą nė negalvojo.
- Kaip pavyko atkurti autentišką Anikės skulptūrą?
- H. Radziwillas, Vakarų Vokietijoje subūręs Anikės draugiją, susirado menotyrininkę Mają Elerman-Molenhauer, kuri pradėjo ieškoti skulptūrėlės modelio, kad nereikėtų jo atkurti iš nuotraukų. Atsiliepė ponia Kamer, kilusi iš Taravos, paskelbė spaudoje, kad sendaikčių turguje tarp varžtų jos tėvas aptiko sprindžio dydžio Anikės statulėlę: iki pusės, be rankų. Ją į dirbtuves pasiėmė skulptorius ir restauratorius Haraldas Hakė.
- Be jūsų meilės Anikei ji irgi nebūtų sugrįžusi.
- Kas dabar žino, bet įdomus sutapimas, kad laikraščiui paviešinus paminklo idėją, sulaukėme visuomenės palaikymo: žmonės aktyviai rašė laiškus, nebuvo nė vieno rusakalbio, kuris sakytų "ne".
O jeigu klausi apie meilę Anikei, žmona mane vadina ketvirtuoju Anikės vyru. Meilė kilo ne iš pirmo žvilgsnio, o po ilgų studijų. Kai tema nuolat galvoje, vis po kruopelę sužinai ką naujo. Buvo atvažiavęs Vakarų Vokietijoje gyvenantis lietuvių kilmės Alfredas Keliatatis (prisistatė Keliotaičiu), didelis senosios Prūsijos literatūros tyrinėtojas, su savo atkapstytais faktais, medžiagą rinkti padėjo vertėja Rasa Krupavičiūtė, tuo metu Simono Dacho namų vadove dirbusi Jovita Saulėnienė.
Šiaip XVII a. poezija ir jos supratimas buvo kitokie nei dabar, bet yra labai gerų momentų. Tarkim, S. Dachas eilėraštyje kreipiasi į Anikę: "Tu mano vištele." Bet šiaip poetas buvo stiprus, jausmingas, lietuviškai emocingas.
- Gimė net operetė apie Taravos Anikę.
- Mane pakvietė išversti operetės libretą. Maestro Stasys Domarkas suvedė su Muzikinio teatro orkestro arfininke Danguole Martusevičiene, kuri padėjo man susigaudyti natose. Pažodinį vertimą padarė R. Krupavičiūtė. Buvo neįmanoma ant tų natų "užkelti" lietuvišką tekstą, tad išėjo beveik laisvas kūrinys. Baisiausia, kad pasitaikė blogas režisierius, jam vis vaidenosi, kad čia yra hitlerinis militaristinis vokiečių kūrinys. Po premjeros ir kelių pasirodymų operetę nuėmė. Man labai gaila - būtų galima ją atgaivinti.
- Per Anikę išėjote į plačias erdves, vykote į Karaliaučių ieškoti medžiagos.
- Ta apybraiža dar ir toliau galėtų plėstis, nes atsirado nuotrauka, liudijanti, kad Anikės skulptūra iš tikrųjų galėjo būti perkelta į tuometę Liepojos (dabar - Lietuvininkų) aikštę, kur paskui atsirado patranka. Kai Hitleris kalbėjo iš Klaipėdos teatro balkono, Anikė vienintelė stovėjo atsukusi jam užpakaliuką. Nuotraukose atrodė, lyg jos aikštėje nėra. Paskui atradau bendrą nuotrauką ir su lupa įžiūrėjau, kad 1939 metų kovą Anikė tebestovėjo. Kodėl ją iškėlė į Liepojos aikštę? Kaip paminklas visiškai pradingo? Kas dabar žino, gal jį nugriovė ir išlydė patys vokiečiai, bet greičiausiai tai bus padarę tarybiniai kariai prieš pastatydami patranką.
- Koks atradimas jus patį nustebino?
- Aš dvasiškai sukrėstas, kad XVII amžiuje Karaliaučiuje turėjo gyventi tiek daug lietuvių. Tai buvo lietuviškas kraštas, ir, skaudu, kad lietuviškumo ten nebeliko. Bet iš tikrųjų mūsų istorinės teisės - labai pagrįstos, ir jeigu aš būčiau didelis politikas, tikrai užsiimčiau Kaliningrado srities išpirkimu iš Rusijos. Ir Europos Sąjungai tai būtų geriau. Būtų atstatytas istorinis teisingumas. Juk ir Klaipėdos kraštas nepriklausė Lietuvos valstybei, bet jame yra etninės mūsų žemės šaknys, ir po 1918-ųjų Tilžės akto apie prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos 1923 metų sukilimo keliu jis atiteko Lietuvai.
Taravos Anikės išpažintis po 370 metų
"Tokio tragiško likimo kaip XX amžiaus Karaliaučiaus žmonių niekam negalima linkėti. Tačiau ir XVII amžius Prūsijai buvo šiurpus: Trisdešimties metų karas su Švedija, penkios maro epidemijos... Mirtis alsavo be perstojo ir visur. Aš taip pat buvau likusi našlaitė, mama mirė man vos gimus, o tėvas mane paliko vienuolikos metų. Bet mane į Karaliaučių pasiėmė ir globojo krikštatėvis. Nors turėjau ištekėti anksti, septyniolikos metų, tačiau gavau rimtą ir padorų vyrą, kunigą, su kuriuo susilaukiau protingo ir labai geros širdies sūnaus Frydricho, kuris mane visą gyvenimą globojo ir kuris Įsrutyje užmerkė man akis.
Skaudu buvo po dešimties vedybinio gyvenimo metų palaidoti vyrą Johaną. Su drebančia širdimi Laukiškos klebonijoje laukiau kito kunigo, kuris pagal nerašytą tvarką turėjo man pasipiršti. Sunku buvo greit, po šešerių metų, ir jį palaidoti. Dar po dvidešimt trejų metų palaidojau ir trečiąjį vyrą Melchiorą. Tačiau užvis sunkiausia buvo laidoti savo vaikelius, kurių pagimdžiau dvylika, o išgyveno tik trys.
Nežinau, kaip visus vargus būčiau atlaikiusi, jei ne didžioji mano gyvenimo meilė Simonas iš Klaipėdos. Jis mane pamatė ir žaibiškai įsimylėjo per vėlai - kai stovėjau prie altoriaus su Johanu. Jo meilę pajutau iš akių ir dainos, kurią iki šiol tebedainuoja.
Jis vienintelis taip tvirtai ir švelniai palaikė mane, kad po teisybei pragariškai sunkus mano gyvenimas buvo kaip dangiškas rojus."
Ivona ŽIEMYTĖ
