48-erių šiaulietis Rimas Kirklys, santechnikos firmos bendrasavininkis, prieš trejus metus į rankas pirmą kartą paėmęs teptuką ir pastelę, realizavo savo vaikystės svajonę. Šiaulių dailės mokykloje eksponuojama jo pirmoji autorinė paroda.
Autoriaus bičiulis ir mokytojas šiaulietis dailininkas Arūnas Vasiliauskas neabejoja Rimui duota Dievo dovana ir pagarbiai jį vadina „metru“.
Pirmoji paroda
Rimo namuose — plikos sienos su styrančiomis vinimis, 30 jo darbų iškeliavo į pirmąją personalinę parodą Šiaulių dailės mokykloje. Jau mėnesį Rimas čia lanko suaugusiųjų dailės studiją pas dėstytoją Arūną Vasiliauską, su kuriuo susipažino prieš gerą dešimtmetį, kai jam įrenginėjo namą.
Tada santechniku dirbęs Rimas nežinojo, kad jo klientas kada nors taps pirmuoju mokytoju ir patarėju.
25-erius metus išdirbęs statybininku, prieš keletą metų su draugu įkūręs santechnikos firmą, Rimas tik būdamas 45-erių išdrįso nutapyti pirmąjį savo darbą.
Sprogimas — lyg žiedas pavasarį
Pirmąjį potėpį jis lygina su žiedo sprogimu pavasarį. Nusipirkęs popieriaus, akrilo dažų ir pasiskambinęs A. Vasiliauskui: ar galiu atvažiuoti, pabandyti. Taip ir pradėjo. Padaręs darbelį, vis atsiveždavo parodyti. Po to savarankiškai pabandė tapyti pastele. Niekur nesimokęs, neturėdamas jokių technologijos žinių. Pastelė jam iš karto labiau patiko.
„Tai buvo savęs atradimas. Žinau, kad kreidelių nepadėsiu“, — sako Rimas.
Vakarais, kartais iki vėlumos, jis užsidaro savo darbo kambaryje su nedidele atitverta studija, dažniausiai užsideda V. Lansbergio atliekamas M. K. Čiurlionio simfonines poemas ir sėda prie molberto.
Gali tapyti tik tada, kai subręsta tam tikra nuotaika.
Grįžęs iš Kryžių kalno vienuolyno tą patį vakarą nutapė vaizdą, matytą pro vienuolyno langą. Kai sirgo tėvas, pastele nutapė jo skausmą.
„Vakar tapiau iki pusės pirmos nakties“, — prisipažįsta Rimas. Norėjęs išlieti susikaupusią tos dienos emociją, asmeninį išgyvenimą.
„Tiesioginį darbą dirbu tik dėl pinigų, o tai, ką darau dabar — man malonu“, — prisipažįsta tapybą atradęs verslininkas.
Nepritekliaus spalva
„Iš vaikystės tas noras buvo, bandžiau net vyšnaitę drožti, bet pas mamą augome šešiese, visi paeliui, tai nebuvo galimybių net peiliuko nusipirkti“, — pasakoja Rimas.
Užtat dabar pirmuosius savo paveikslus jis dovanojo motinai, su kuria per piešinius atranda vis stiprėjantį santykį, norą būti kartu, kalbėtis, dėkoti.
Visi paveikslai, skirti mamai, yra tamsių spalvų. Tai nuolatinio nepritekliaus, sunkaus kaimo moters, motinos gyvenimo spalvos. „Motina — labai brangus žmogus“, — sako Rimas, per savo paveikslus sugrįžtantis į vaikystę, mintimis iš naujo išgyvenantis skurdą, santykius su tėvais, broliais, seserimis. “Mūsų buvo daug, mama negalėjo duoti vaikams tiek dėmesio ir laiko“, — kalba Rimas, penktasis vaikas šeimoje.
Vienas brangiausių Rimui darbų yra mamai skirtas paveikslas „Lauko kelelis“, kuriame matyti tik dviejų figūrų — lyg motinos su vaiku — šešėliai.
Kitame paveiksle irgi pavaizduotos dvi figūros — mažesnė ir didesnė — suklupusios maldai. „Mama yra tikinti“, — paaiškina Rimas. Dar vienas autoriui brangus darbas “Laiškas mamai“ — perskirtas bėgių, tarsi tolimas kariuomenės laikų prisiminimas.
Nors mamai dovanoti paveikslai yra tamsūs (kitaip Rimui neišeina), jais motina labai džiaugiasi.
Kelias
„Kuo šiandien būčiau, jei būčiau ėjęs ta kryptimi, niekas nežino, bet džiaugiuosi ir tuo, ką dabar darau“,— sako Rimas.
Svajojęs, bet nesiryžęs stoti į tuometinį Telšių dailės technikumą (juk nebuvo baigęs jokių dailės mokyklų), įsigijo praktišką elektriko specialybę Klaipėdos technikume, kelis dešimtmečius dirbo statybose, o prieš keletą metų su partneriu įkūrė savo santechnikos įmonę.
Apie kūrybą nebuvo kada galvoti, visą energiją skyrė darbui, šeimai.
Tačiau, pasakoja Rimas, vis labiau jausdavo, kad reikia kažką keisti gyvenime. Kasdienę įtampą bandė atpalaiduoti joga, meditacija, pakeitė mitybą — atsisakė mėsos.
Ir dabar kiekvieną rytą Rimas pradeda Saulės pasveikinimu ir meditacija. Vyras sako sugaištantis pusę valandos, tačiau tas pusvalandis su kaupu atsiperka — visą dieną turįs daug energijos.
„Kokie mes, žmonės, esame trapūs, šiandien esi — ryt nebesi. Niekas nežino, kiek kam yra skirta. Norėtųsi bent kokį pėdsaką palikti — atminimą vaikams, anūkams“, — svarsto Rimas. Jam įstrigęs ir A. Vasiliausko pamokymas: “Ką darai, daryk iš širdies“. Gal todėl jis savo paveikslus gražiai sugrupuoja ir įrėmina, kad nenusimestų, išliktų.
„Čia Dievo duota...“
„Jau per pirmus mūsų pokalbius jis kalbėjo iš vidaus, sakė, kad norėtų kažką pasakyti, išreikšti. Paprastai pradedantieji kitaip šneka. O jis taip filosofiškai... Man padarė gilų įspūdį, galvoju, na čia tikrai “metras“ didelis“, — sako dailininkas Arūnas Vasiliauskas, buvęs Rimo klientas, dabar patarėjas ir kritikas.
A. Vasiliauskas Rimo tapybą vadina jautria ir subtilia, o per tokį trumpą laiką pasiektus rezultatus — labai rimtais ir solidžiais.
„Kaip pastelininkas, jis pakankamai profesionalus, technologiškai visi darbai padaryti labai gerai. Iš kur tai? Čia, mano galva, Dievo duota. Man ir pačiam įdomu žiūrėti, kaip žmogus dirba“, — svarsto pripažintas menininkas.
Rimas tuo metu tyliai šypsosi. „Man smagu piešti, dar smagiau, kad savo piešiniais galiu kitiems suteikti džiaugsmo“, — sako. Beveik visi jo paveikslai išdovanoti giminėms, draugams, pažįstamiems. Patys šviesiausi — dviem dukroms ir žmonai. Joms Rimas negaili šviesių kreidelių.
Nijolė Koskienė
