Metams baigiantis galerijoje „Aukso pjūvis„ „Duetai“ padvelkė solidumu, išmintimi ir vis tebestebinančiu naujumu. Pristatomi du vyresnės kartos dailininkai, padarę neabejotiną įtaką Lietuvos tapybai ir kartu dalyvavę jos pokyčiuose XX a. pabaigoje.
Tai Alfonsas Vilpišauskas (g. 1945 m.) ir Mikalojus Šalkauskas (1935-2002).
Abu šie menininkai populiarumo sulaukė pradėję dalyvauti grupės „Angis" veikloje. Alfonsas Vilpišauskas yra laikomas šios grupės įkvėpėju, nes jo paskaitų buvusiame St. Žuko dailės technikume dėka, jaunieji kūrėjai nusprendė susiburti į grupę. O Mikalojus Šalkauskas nors grupėje buvo vyriausiu, visada sulaukdavo jaunųjų kolegų pagarbos. Jis savo darbais regis buvo pralenkęs laiką.
Iš tiesų šiedu menininkai susitiko kur kas anksčiau. Dar tais gūdžiais sovietmečio laikais, kai atgimimu net nekvepėjo, Kaune susibūrė penkių dailininkų grupė ir 1982 m. Paveikslų galerijoje surengė parodą „5 Kauno tapytojai„. A. Vilpišauskas, M. Šalkauskas, A. Vaitkūnas, A. Šatas ir J. Zalensas susijungė tik šiai vienai parodai ir oficialios grupės nesteigė. Tuo metu autoriams pakako pogrindyje kurti bendrus kūrybinius planus. Tačiau grupės kaip didelės jėgos poveikis tiek meninei situacijai, tiek kiekvienam dailininkui, be abejo nepaneigiamas. Ne veltui pirmieji trys tapytojai vėl susitiko „Angyje“.
Mikalojui Šalkauskui grupė iš ties labiausiai padėjo atsiskleisti. Iki tol jis buvo vienišius, oficialiam menui ne tiek oponavęs, kiek jį ignoravęs. Menininkas sukūrė savitą tapybos stilių, atskleidusį metafizinį jo požiūrį į aplinką. M. Šalkausko kūriniai išsiskyrė ne tiek figūrine tapyba įprasta prasme, kiek tiesiog antropomorfiškais pavidalais, daugiaprasmiais vaizdiniais ir egzistenciniais apmąstymais. Atrodo, kad dailininkas norėjo pasakyti kažką daugiau, nei tuo metu žiūrovas buvo pasiruošęs suvokti.
M. Šalkauskas. Motina ir vaikas. 1980 (nuotr. Organizatorių)
O ir progų vaizdais išpasakoti savo mintis M. Šalkauskas turėjo nedaug. Pirmoji personalinė menininko darbų paroda surengta tik 1998-aisiais, paskui jau tik pomirtinės - 2003 ir 2006 m.
Alfonsas Vilpišauskas kurį laiką buvo lyginamas su Mikalojumi Šalkausku. Jo figūrinės kompozicijos, vaizduojančios motiną ir vaiką, lyg kokius mitinius herojus, nurodo artimą šių dailininkų požiūrį į archetipinius įvaizdžius. Vėliau dailininkų stilistiniai keliai išsiskyrė. Pastaruoju metu Alfonsas Vilpišauskas ėmėsi plastinių tapybos eksperimentų spausdamas dažus iš tūbelės tiesiai ant drobės. Tiesa, tai irgi nėra dailininko tapybinių ieškojimų pabaiga.
„Duetų" parodoje Alfonsas Vilpišauskas pateikia ir pačius naujausius, šią vasarą nutapytus darbus. Mikalojus Šalkauskas, tuo tarpu, net ir su klasikiniais kūriniais nenusileidžia kolegai ir išlieka aktualus. Taigi, menininkai parodoje tęsia dar 9 dešimtmečio pradžioje pradėtą intelektualų, vaizdais iliustruotą pokalbį.
Pateikta menotyrininkės Kristinos Civinskienės informacija.
