Taip. Mes skrendam. Ir tai nėra vaizdingas Veronikos greičio, jos beprotiško skrydžio keliu apibūdinimas. Vargu ar rekordą, nuo kažkurios nuokalnės, kai pasiekėm 85 km/h, galima taip pavadinti. Nors… tuo metu atrodė, kad per radiją tuoj tuoj pasigirs dispečerės balsas, raginantis prieš pakylant prisisegti diržus. Ji juk nežino, kad jie niekaip nesueina per mūsų širšių juosmenis.
Bet tai jau praeitis. Buvę įspūdžiai ir istorijos. Kažkada, su senu mersededesu įvažiuojant į Uzbekistaną , besibaigiant Šilko kelio projektui, jaunas kareivis pasienyje paklausė: - O mašina paskui kur? Į lėktuvo bagažą?
Ne. Ji liko ten, Taškente. Kaip Veronika – Gvatemaloje. Triukšmingame milijoniniame mieste. Nebuvo paprastas dalykas ja atsisveikinti. Ar jos atsikratyti? Kaip tiksliau? Gal pastarasis apibūdinimas tiktų geriausiai. Buvo tai dar viena, ilga ir labai savotiška diena.
Pamatę, kad iki lėktuvo, kuris turi mus skraidinti namo, liko tik savaitė, o kilometrų iki jo – virš dviejų tūkstančių, kurių su savo mašina jau neįveiksime, nusprendėme improvizuoti. Veroniką paliekame čia, Gvatemaloje, perkame lėktuvo bilietus, per valandą pasiekiam Nikaragvą, išsinuomojame automobilį, pavažinėjame juo po šalį kelias dienas, tada į autobusą ir- iki San Chose, Kosta Rikoje. Tada nepilna parą pasisukiojame ten, pramankštiname nutirpusias kojas, vėl atgal į stotį ir tuo pačiu transportu – per kokias šešiolika valandų, pasiekiame kelionės pabaigą. Yra reikalų, bet viskas lyg ir limpa.
Tik ką daryti su mašina? Į bagažą nepriims, netelpa, nebent kažkaip šonu, atsargiai pro duris, lašiniais grindis patepus. Bet vargu, pilnas lėktuvas, daug lagaminu bus. Šalia kelio irgi nepaliksi. Nehumaniška kažkaip. Tad vos įvažiavę į sostinę, tiksliau - dar jos prieigose, pradėjome stoviniuoti pakeliui išsibarsčiusiose naudotų automobilių aikštelėse. Reikalas skubus, tad kainą siūlėme labai viliojančią. Visai simbolinę. Domino Veronika visus, tik banknotų tiesti niekas neskubėjo. “Paskambinsim, pagalvosim, paskaičiuosim”- pagrindiniai atsakymai. Tai tęsėsi tol, kol pataikėm ten, kur buvo vos kelios, neišvaizdžios mašinos, su nuobodžiaujančiu vyrų. Prisistatė jis esąs pastorius ir labai mielai šia mašina vežiotų savo parapijiečius. - Ši mašina tam tobulai tinka, - atsakiau, - per visą, beveik dviejų tūkstančių kilometrų kelionę, jos sienos negirdėjo nei vieno nepadoraus žodžio. Atvirkščiai. Tik dorovinės temos ir priešvelykiniai pasikalbėjimai. Imkit, žaibas netrenks.
Antonijo, toks buvo itin kalbaus jehovos liudytojo vardas, akivaizdžiai tuo nepatikėjęs, pasiūlė susitikti rytoj iš ryto ir pradėti popierinius reikalus.
Taip, važinėdami iš vieno kamščio į kitą, mes praleidome visą dieną, kol, galų gale, pradedant temti ir iki ankstyvo ryto skrydžio į Managvą likus nepilnom dvylikai valandų, gerasis žmogus ištarė.
- Mes turime likti draugais. Tai labai svarbu. - Kalbėjo jis, nepaisant mano atkaklaus bandymo grįžti prie biznio reikalų. Jis neužsičiaupė visa dieną, apie savo šeimą, pastoriaus darbą, kitus pastorius ir visą panašų būlšit. Kol galų gale ištarė:
- Žinot, aš neturiu pinigų, negaliu pirkti šios geros mašinos.
Buvo jau tamsu. Bet šoko nepatyrėm Matyt ta, visą dieną trukusi ekskursija po kosmosą, padarė savo. Kai atrodė, kad mus ištiko žanro krizė, mane netikėtai aplankė nušvitimas:
- Veronika turi likti ten, iš kur mes ją ir paėmėm. Tai yra – senelių namuose. Važiuojam, suraskim ką nors ir padovanokim.
Dar trys valandos dienos pabaigos didžiojo miesto kamščiuose ir rakteliai buvo perduoti apstulbusiai slaugei. O kokios reakcijos tikėtis, kai devintą valandą vakaro, iš tamsos išnyra ūsuoti, paraudonavusiomis akimis nuo nuovargio gringos ir ištiesia automobilio raktelius. Kodėl? Už ką? Kur slapta kamera? Kiek lavonų mašinos bagažinėje? Meksikos numeriai? Matyt ten, po apmušalais, šimtai kilogramų narkotikų….
Neabejotinai šiuo metu, kai mes jau leidžiamės Nikaragvos sostinėje, senelių namuose vyksta neeilinis susirinkimas. Būtų įdomu pamatyti, kas ten vyksta, bet mano draugas tam griežtai nepritartų. Tapęs seneliu jis stengiasi tokių vietų vengti.
