Atsisakymas publikuoti, pornografinis turinys ir kolegų kaltinimai per dideliu realizmu - ar gali rašytojas, kuriantis paaugliams, turėti geresnį įvertinimą nei šis?
Putino nemalonė
- Kodėl savo knygose nenuspalvinate jaunuolių gyvenimo šviesesnėmis spalvomis? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo Didžiosios Britanijos rašytojo Melvino Burgesso.
- Kai buvau jaunas - norėjau visko daugiau, būti stipresnis, talentingesnis, labiau pastebimas. Manau, kad suaugę žmonės pamiršta, ką reiškia būtų jaunu, todėl nori jaunimą kontroliuoti. Yra du požiūriai: pirmasis - vaikus reikia saugoti, prižiūrėti ir užtikrinti, kad jie gautų tik gerą informaciją, o blogoji būtų nuo jų paslėpta. Tai konservatyvus požiūris. Antrasis požiūris – liberalus: vaikai turi patys spręsti savo gyvenimo problemas ir patys priimti sprendimus – galbūt gerus, galbūt blogus, tačiau tai turi būti jų sprendimai. Aš laikausi pastarojo požiūrio.
- Lietuvoje, jei reikia spręsti kokias nors rimtas ekonomikos problemas – atsiranda politikai, kurie intensyviai pradeda „galvoti apie vaikus“. Ar taip yra ir jūsų šalyje?
- Visame pasaulyje yra taip pat. Politikoje vyrauja dvi pagrindinės kryptys: stabilumo ir pokyčių. Atstovaujantys tiek vienai, tiek kitai nori kontroliuoti vaikus.
- Jūsų knyga „Ledi: kalės gyvenimas“ Rusijoje buvo paskelbta pornografine....
- Buvau susitikęs su savo leidėju Rusijoje ir jis man pasakė, kad jo leidykla be mano ir dar daugelio Vakarų autorių knygų taip pat publikavo Vladimiro Putino kritikus. Taigi - aš ir mano romanas čia nieko dėtas. Jie tiesiog pasinaudojo šia knyga, kad galėtų spausti mano leidėją.
Privatumas ir žodžio laivė
- Tačiau Anglijoje vienas leidėjas taip pat atsisakė jus publikuoti. Kaip baigėsi ši istorija?
- Tai dėl mano memuarų. Tačiau parašiau naują knygą, kurią mano agentas bando parduoti. Egzistuoja šiokia tokia problema dėl privatumo. Kai buvo išleistas mano romanas „Heroinas“, dažnai susilaukdavau klausimų, ar tos knygos siužete – būtent mano patirtis ir prisiminimai? Taip nėra. todėl nusprendžiau išleisti memuarus apie savo paauglystę. Visi žinom, kaip būna, kai tau trylika ar keturiolika, kai užmezgi pirmąją draugystę su mergaite, kai nuolat galvoji apie bučiavimąsi ar moters kūną. Mano paauglystės metai nelabai skyrėsi nuo kitų žmonių. Kai kurios mergaitės, su kuriomis tąsyk draugavau, ar berniukai, su kuriais rūkiau žolę, dabar kažkam yra močiutės ir seneliai. Ir aš nemanau, kad ta močiutė norėtų, kad jos vaikai ar vaikaičiai žinotų, jog kažkada ji „graibėsi“ su berniuku. Yra tam tikros privatumo sąlygos, nors greta yra ir „žodžio laisvė“.
Didžiojoje Britanijoje teisiškai viskas remiasi precedentu. Atsiranda byla, teisėjas nusprendžia ir taip gimsta precedentas. Nuosprendis gyvuoja tol, kol jo kažkas nepaneigia ir to neįrodo. Taigi, tarkim žmogus, su kuriuo paauglystėje rūkėm žolę, dabar užima rimtas pareigas ir tikrai nenori, kad tokia informacija būtų paviešinta. Jis kreipiasi į teisininkus. Leidykla nenori rizikuoti ir patirti didelių teisminių išlaidų. Nepaisant to, kad šitokio precedento dar nėra buvę, vis vien - mano leidėjas pasirodė esąs bailys, todėl taip ir nutiko.
Tai paveikė ir autobiografiją - man liepė nuslėpti bet kokio personažo tapatybę ar tikrus faktus. Jei iš tikro esu gimęs šešiasdešimtaisiais Berkšyro grafystėje (Pietryčių Anglija - red. past.), tai pasak leidėjo, turėjau nurodyti visai kitus metus, kitą vietovę, pakeisti savo mokyklos pavadinimą, draugų vardus, o gal net ir lytį, plaukų spalvą ir „pagražinti“ mums nutikusias istorijas. Taigi viskas, kas būtų likę po tokios „cenzūros“ - tik aš pats. Todėl tai nebe autobiografija, tiksliau, tai pateikiama, kaip autobiografinis kūrinys, tačiau pats nebesupranti, kas yra tiesa, o kas išgalvota. Žodžiu, tokiu atveju išeities nėra.
Rašytojo „kalėdos“
- Anstyvojoje jūsų kūryboje vyravo istorijos apie meilę, tačiau vėliau jus patraukė „paaugliškas realizmas“. Kodėl?
- Na, pirmosios mano knygos nėra vien apie meilę. Maniau, kad rašiau knygas vaikams, bet man pasakė, kad šie kūriniai – paaugliams, jas skaitė 11-12 metų vaikai. Tuo metu paaugliams niekas nieko nerašė. Buvo nemažai knygų, skirtų suaugusiesiems arba bent jau vaikams nuo penkiolikos metų. Bet ką daryti, jei tau tik dvylika? Žinoma, esi labai patenkintas, galėdamas paskaityti knygą, skirtą vyresniems, deja, dažniausiai mokytojas ar bibliotekininkas tam nepritars. Tuomet šovė mintis pamėginti parašyti knygą paaugliui - tai buvo „Heroinas“, ir ji tapo labai populiari. Tai labai naujas žanras. Yra daug temų, apie kurias galima pasakoti tokio amžiaus žmogui ir, kadangi niekas nebuvo apie tai rašęs, - puiki dirva rašytojui, tiesiog „kalėdos“. Taip pat jaučiau, kad šios temos yra nepelnytai pamirštos ir apleistos. Tai man irgi patiko - lyg šviestum su žibintuvėliu į tamsų kambarį.
Liberalūs skaitytojai
- Kaip pasirenkate temas? Tyrinėjate aplinką?
- Nedarau jokio specialaus tyrimo. Kodėl pradėjau rašyti apie narkotikus ir seksą? Kalbant apie vaikus, pasaulyje egzistuoja didžiulė veidmainystė. Pavyzdžiui, yra filmai, kurių negalima žiūrėti, kol tau nėra 18 metų. Savaime suprantama, visi kas neturi 18-kos, juos žiūri. Kodėl? Todėl, kad niekas nekuria filmų žmonėms, kuriems yra 16-ka, niekas nenori apie tai kalbėti, niekam neįdomu. Visi “moka” jaunuolius tik mokyti, tačiau nedaug kas ryžtasi tikrai įsitraukti į rimtus pasvarstymus apie gėrį ir blogį. Kita man įdomi tema – plastinė chirurgija. Lietuvoje pristatytas romanas
“Saros veidas” atsirado po to, kai parašiau knygą pagal filmą „Billy Eliot“. Tuo metu žiūrėjau daug senų kino juostų, iš kurių norėjau pasivogti idėjų. Tada aptikau nuostabų prancūzų filmą “Les yeux sans visage” (Akys be veido). Jo esmė - veido vagystė. 1960 metais - kai filmas buvo sukurtas, dar niekas nepraktikavo veido transplantacijos. To meto menininkus jaudino mintis, kad jei pasiimsiu tavo veidą, aš tapsiu tavim. Tada pradėjau galvoti apie Michaelį Jacksoną ir taip atėjo mintis apie knygos “Saros veidas” pagrindinę siužetinę liniją. Rašant knygą mano pagrindinis tikslas kalbėti su skaitytoju apie dalykus, kurie jį gali paliesti tiesiogiai.
- Prieš atvykstant į Vilniaus knygų mugę lankėtės Indijoje. Kaip sekėsi?
- Buvo labai įdomu. Keliavau ten su Britų taryba, kuri rūpinasi Britanijos kultūros ir kalbos sklaida. Tuo labiau, jog labai daug indų rašytojų rašo anglų kalba. Buvau Mumbajuje, Kalkutoje ir Delyje, kalbėjausi su mokyklų ir universitetų studentais. Labai nustebau, susitikęs tiek daug plačių pažiūrų studentų, nors tikėjausi koncervatyvesnės auditorijos.
- Savo bloge rašote, kad Indijoje kiekvienais metais pradingsta 45 000 vaikų be žinios. Nesuvokiami skaičiai...
- Tai didelė problema. Indija tampa labai turtinga, tačiau joje yra dvi šalys. Vidutinis sluoksnis – nuo pakankamai turtingų iki žmonių, užsiimančių labai smulkiu verslu, bet yra ir didžiulis sluoksnis visiškų vargšų, kurie gyvena gatvėse. Garsioji Indijos ekonomika, kuri auga, taip greitai tų žmonių nepaliečia.
- Ar esate populiarus Pakistane ir kitose buvusiose Didžiosios Britanijos musulmoniškose kolonijose?
- Ne. Tiesą pasakius, net nežinau, kokie mano knygų pardavimai Indijoje. Daugiausiai mano knygos skaitomos Europoje, Amerikoje, Japonijoje, Korėjoje ir Pietų Amerikoje, bet ne Azijoje. Mano knygoms reikalingi liberalūs skaitytojai.
TIK FAKTAI
M. Burgessas gimė 1954 metais Londone.
Po mokyklos baigimo persikėlė į Bristolį. Įgijo žurnalisto specialybę, dirbo mūrininku, statybininku, vienu metu turėjo ir savo nedidelį verslą – spausdino ant šilko.
1990 metais išleido savo pirmąjį romaną jaunimui, o šiemet Vilniuje pristatė leidyklos Alma Littera išleistą knygą “Saros veidas”.
