„Darknetas“, arba „tamsusis internetas“, kuriame teoriškai galima įsigyti įvairių nelegalių prekių ar paslaugų, yra aplipęs mitais. Juos sustiprina ir tai, kad iš esmės „darknete“ gali lankytis bet kuris pageidaujantis, kažkokių įmantrių gudrybių ar pažinčių tam nereikia.
Užsisakyti „kilerį“ internete – misija neįmanoma
Vienas iš pagrindinių „darkneto“ mitų yra tas, kad egzistuoja tikri puslapiai, kuriuose galima pasisamdyti žudiką. Tariamai, už sumą, lygią 5 tūkst. dolerių, pervestą kriptovaliuta, galima užsakyti samdomą žudiką, kuris ne tik šaltakraujiškai įvykdys užduotį, tačiau ir padarys taip, kad atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas.
Britų kibernetinių technologijų specialistas Chrisas Monteiro paskyrė nemažą dalį laiko tam, kad išaiškintų, kas iš tiesų slypi už „darkneto“ mitų. Ten jis susidūrė su begale apgavikų ir paprasčiausių sukčių, albanų mafija prisistatančiu rumunu, grasinimais ir saugumo tarnybų dėmesiu, rašoma „Wired“.
Savo „darkneto“ tyrimą Ch. Monteiro pradėjo 2016 m. Dienos metu jis dirba sistemų administratoriumi vienoje iš Londono bendrovių, o vakarais ir naktimis tyrinėja tamsiąją interneto pusę, rašo savo „pirate.london“ tinklaraštyje.
Per beveik trejus savo tyrimo metus Ch. Monteiro pripažįsta – nėra įrodymų, kad nors vienas žmogus būtų nužudytas internetu užsakius žudiką, ar samdomi žudikai apskritai egzistuota „darknete“. Tinklaraštininko manymu, visi panašūs tinklapiai yra arba juokai, arba sukčių pinklės.
Rumunas, apsimetantis albanų mafija
Vienas iš „žudikų“ paslaugas „darknete“ teikiančių veikėjų įsižeidė ir pareikalavo iš Ch. Monteiro „neutralaus žurnalistinio tyrimo“ bei pasiūlė „ką nors nemokamai sumušti“, kaip įrodymą.
Tinklaraštininkas atsisakė „Besa mafia“ pasiūlymo, tačiau netrukus sulaukė keisto vaizdo įrašo, kuriame buvo parodytas lapelis su jo pravarde „pirate.london“ ir padegamas kažkieno automobilis.
Vyras suprato, kad vaikiški žaidimai ar primityvios apgavystės jau peržengtos, todėl kreipėsi į vietos policiją. Pareigūnai nedaug kuo galėjo padėti, tačiau užtikrino, kad mašina buvo sudeginta kažkur kitoje valstybėje.
Apgaviko veiklos schema
Tačiau Ch. Monteiro nenuleido rankų ir nusprendė pats išsiaiškinti „Besa Mafia“ galimybes. Pradžiai jis užsiregistravo fiktyviu vardu tariamų žudikų tinklapyje. Tinklapis pasirodė esantis primityvokas – kiekvienas vartotojas gaudavo unikalų ID kodą, kurį įrašius prie „Besa Mafia“ puslapio adreso galima buvo perskaityti to vartotojo susirašinėjimą.
Toliau laukė kruopštus informacijos rinkimo darbas, kuris patvirtino pradinę Ch. Monteiros nuomonę – „darknete“ dirba apgavikai. Perskaitęs žinutes tinklaraštininkas įsitikino, kad vartotojai, kurie mokėjo „avansą“ tariamiems žudikams, taip niekada ir nesulaukė nei įsigytos paslaugos, nei pinigų grąžinimo.
„Besa Mafia“ administruojantis „Yura“ daugelį savo klientų vedžiojo už nosies, aiškino, kad tariamą samdomą žudiką suėmė policija dėl kažkokio mažmožio, sugalvodavo įvairias priežastis, kodėl nusikaltimas dar neįvykdytas. Tuo pat metu, jis melžė iš patiklių ir žiaurių savo klientų dar daugiau pinigų.
Surinktus pinigus jis leisdavo asmeninėms reikmės ar tinklapio reklamai. Pavyzdžiui, jis sumokėjo vienam vartotojui už tai, kad šis surengtų tą vaizdo įrašą, kurį vėliau ir gavo Ch. Monteira. Vartotojas pats pasisiūlė „už pinigus ką nors nužudyti“ ir prisistatė JAV specialiųjų pajėgų veteranu, kuriam „labai reikia pinigų“. Vėliau jis inscenizavo netikras žmogžudystes ir įrašė reklaminius vaizdo įrašus, kurie turėjo įtikinti žmones „Besa Mafia“ patikimumu.
Atlikęs tyrimą Ch. Monteira išsiaiškino, kad albanų mafija prisistatantis „Yura“, tikėtina, yra iš Rumunijos, jam kiek daugiau nei 20 metų. Jokių žudikų jis, aišku, nepažįsta ir nė vieno užsakymo nėra įvykdęs.
Problema – realių užsakovų sąrašas
Didžioji „darknete“ aptikta problema buvo net ne sukčiai, o klientų sąrašas. Juk, skirtingai nuo paslaugų pardavėjų, jie buvo tikri asmenys. Dešimtys žmonių, kurie kreipėsi į šį tinklapį, iš tiesų geidžia kažkieno mirties, ir, anksčiau ar vėliau, gali imtis kitų būdų „išspręsti šią užduotį“.
Pasak Ch. Monteiros, tarp „Besa Mafia“ vartotojų buvo ir tų, kurie tokiu būdu mėgino pajuokauti, tačiau daugelis žiūrėjo į savo užsakymus itin rimtai. Vieni prašė nužudyti žmonos meilužį ir parduoti jo organus juodojoje rinkoje, kad gautų nuolaidą „kontraktui“, o žmoną norėjo išvežti į vergiją Saudo Arabijoje.
Vienas olandas sumokėjo 20 bitkoinų už tai, kad žmogžudystė būtų pateikta kaip nelaimingas įvykis važiuojant dviračiu. Minesotos gyventojas keturis mėnesius derėjosi su „Yura“ dėl vaiko motinos nužudymo detalių.
Kartu su kitų programišių pagalba Ch. Monteirai pavyko nulaužti „Besa Mafia“ ir perimti tinklapio valdymą. Surinkęs visus reikalingus duomenis, jis paliko užrašą, kad „daugiau žmonės nebebus apgaudinėjami“. Tinklaraštininko teigimu, „rumunas-albanas“ iš blogo linkinčių kitam klientų surinko 65 tūkst. dolerių.
Ch. Monteira ne sykį kreipėsi į britų teisėsaugą su prašymu perduoti duomenis kitų šalių pareigūnams dėl „realių žmonių kėslų“, kuriuos jis atskleidė nulaužęs „Besa Mafia“ tinklapį.
Didžiosios Britanijos Nacionalinė kriminalinė agentūra jo prašymus ignoravo, o kitos tarnybos tikino, kad tai nėra jų darbas.
Praėjus metams nuo tyrimo pradžios ir jau uždarius patį tinklapį, Ch. Monteirai pagaliau pavyko susitikti su kriminalistais. Britas bandė policijai išaiškinti, kad „rumunas-albanas“ niekur nedingo, o toliau vykdo savo veiklą tik kitu vardu – „The Crime Bay“. Keisčiausia yra tai, kad tariamas žudymo paslaugų pardavėjas ir toliau naudojo tą pačią tinklapio administravimo sistemą, kuri leido tretiems asmenims susipažinti su asmeninėmis žinutėmis.
Reali žmogžudystė
Minėta moteris iš Minesotos ir jos nužudymo „užsakymas“ patraukė amerikiečių Federalinės Saugumo Tarnybos dėmesį. Agentai atvyko į moters, kuri gyveno su savo vyru Stevenu, ir pranešė, kad nežinomas asmuo sumokėjo 6 tūkst. dolerių bitkoinais už jos mirtį. Amy Allwine ir jos vyras buvo šokiruoti, negalėdami suprasti, kas gali trokšti jos mirties.
Praėjus 6 mėnesiams Amy mirė – jos vyras paskambino į policiją ir pranešė, kad žmona nusišovė. Tačiau pareigūnai aptiko ryšį tarp Steveno ir „Dogdaygod“ vartotojo, kuris nedavė ramybės „Yurai“, bet už tai davė nemažai pinigų: vyro kompiuteryje sekliai aptiko bitkoinų pervedimo pėdsakus, apsilankymus „Besa Mafia“ ir bandymus įsigyti „darknete“ nuodus, kuriuos vėliau aptiko ir aukos kraujyje.
Vyrui buvo iškelta baudžiamoji byla, o šių metų pradžioje jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Tiesa, „Yura“ taip lengvai tinklaraštininko nepaleido. Jis prikūrė fiktyvių internetinių puslapių, kuriuose buvo nurodomos tariamos Ch. Monteiros sąsajos su nelegalia veikla „darkenete“. Ant vieno iš tokių pranešimų ir „užsikabino“ britų kriminalistai, vieną naktį išspyrę IT administratoriaus namų duris, tris dienas laikė jį nuovadoje, privertė aiškintis „kodėl namų kompiuteryje yra įrašytas žaidimas „Hitman“, kurio pagrindinis veikėjas yra samdomas žudikas“. Vėliau vyrą paleido, bet kaltinimus jam teismas panaikino tik praėjus pusmečiui nuo pradėto policijos tyrimo.
Tyrimo rezultatai
Praėjusių metų pradžioje britų policija, kartu su kitų šalių pareigūnais, sulaikė kelis asmenis, kurie bandė užsakyti samdomo žudiko paslaugas iš „Besa Mafia“. Vieną iš „Yuros“ projektų, „The Crime Bay“, taip pat pavyko uždaryti, tačiau šis prikūrė jų dar kelis. Žioplų ir žiaurių žmonių poreikiams tenkinti dabar, pasak Ch. Monteiros, veikia „Bratva Mafia“.
Tyrimą atlikę britai teigia, kad „Yura“ dirba iš Rumunijos, nors pats prisistato albanu. Vienas iš „Wired“ pašnekovų, bendravęs su „Yura“ jo verslo vystymo klausimais, mano, kad jam kiek daugiau nei 20 metų. Sukčius mėgsta pasakoti, kad „dirba po priedanga“, bet jo puslapį nulaužę programišiai aiškina, kad visa tai yra pasakos, o vienintelis dalykas, kuris rūpi „rumunui-albanui“, yra pinigai.
Ch. Monteiros teigimu, „Yura“ (jeigu tai vienas ir tas pats asmuo, o ne grupė sukčių) už savo veiklą jau galėjo būti surinkęs daugiau nei 6 mln. dolerių.
