Nerimaudami dėl savo vaikų saugumo penktokų tėvai nusprendė neleisti jų į mokyklą, kol iš jos nebus pašalintas grėsmę keliantis paauglys. Laimė, ši Alytuje nutikusi istorija ilgai netruko, tačiau panašios problemos vis dar kamuoja daugelį Lietuvos mokyklų.
Alytaus Vidzgirio vidurinės mokyklos bendruomenės jau nebekausto nuolatinė baimė dėl agresyvaus ir nesutramdomo keturiolikmečio Tomo (vardas pakeistas - aut.). Vykdant teismo nutartį paauglys neseniai buvo išvežtas į Čiobiškio vaikų socializacijos centrą, kur turės praleisti pusantrų metų. „Viskas dėl per aukštai iškeltos vaiko teisių kartelės", - mįslingai LŽ sakė šio centro direktorius Nikolajus Dorofejevas.
Tapo baubu
Tomo biografiją „puošia" ne sporto ir mokslo laimėjimai, o baudžiamosios bylos. Pirmą kartą į policijos akiratį jis pateko praėjusių metų rugpjūtį, kai buvo sulaikytas neblaivus. Kiek vėliau jis dukart įkliuvo dėl vagysčių, tačiau tada dar trylikametis paauglys baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas.
Pasijutęs nebaudžiamas, Tomas šiemet dar aktyviau įsitraukė į nusikalstamą veiklą. Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriuje jam buvo iškeltos net septynios bylos dėl vagysčių. Per vieną jų Tomas su pora metų vyresniu draugu grasindamas užmušti iš kelių vaikų atėmė mobiliuosius telefonus. Niekam nesisekė sutramdyti paauglio.
Anot mokyklos socialinės pedagogės Vidos Batulevičienės, problemų dėl Tomo mokykloje kilo jau trečią ketvirtą mokslo metų dienomis. „Šis vaikas mokykloje sukūrė baisiausią atmosferą. Netinkamu elgesiu darė įtaką kitiems vaikams, baugino juos ir vertė daryti blogus darbus", - pasakojo mokyklos direktorius Valdas Račkauskas.
Tomas atiminėjo iš vaikų jam patikusius daiktus, o tiems, kurie nepaklusdavo, grasino, kad jie nepasieks savo namų. Paauglys arogantiškai melavo, kad vieną žmogų jau yra nužudęs. Ypač žiauriai Tomas elgėsi su mergaitėmis.
Kai tėvai, neapsikentę prieš jų vaikus naudojamo psichologinio ir fizinio smurto, nusprendė rašyti pareiškimą policijai, paauglys vėl puolė gąsdinti bendraklasius reikalaudamas pasakyti, kieno tėvai ketina tai daryti.
Daugelis vaikų tik tada, kai Tomas jau buvo išvežtas į Čiobiškį, tėvams prisipažino bijodavę prasitarti apie patirtus pažeminimus.
Klasėje susiformavo trys grupės. Vieną sudarė vaikai, kurie, pabūgę Tomo patyčių, susitaikė su jo elgesiu ir pakluso diktatui, kitą - aukos, trečioje atsidūrė tie, kurie išgyveno nuolatinį stresą ir baimę.
Niekas nepadėjo
Kai Tomo elgesys mokykloje ėmė kelti vis rimtesnių problemų, į pagalbą buvo kviečiami jo tėvai. Tačiau rezultatų tai nedavė, juolab kad vaikinuko mama pripažino ir namie negalinti su juo susitvarkyti.
Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas paauglį įpareigojo lankytis pas psichologą. Tačiau ir tai nepadėjo.
Policijos pareigūnams, vaiko teisių specialistams, miesto valdininkams ir mokyklos bendruomenei suvienijus pajėgas buvo kreiptasi į Alytaus rajono apylinkės teismą, kad šis duotų leidimą keturiolikmečiui skirti vidutinės priežiūros priemonę - išsiųsti jį į stacionarų vaikų socializacijos centrą. Teismas tokį leidimą suteikė birželio pradžioje, tačiau jo nutartis atitinkamas institucijas pasiekė praėjus beveik pusmečiui.
Per tą laiką Tomo gyvenimas nestovėjo vietoje. Atliekant tyrimus dėl jo padarytų nusikaltimų, paaugliui buvo paskirta kardomoji priemonė - tėvų priežiūra. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra neveiksminga, ir Tomas iki pirmojo teismo nuosprendžio buvo pasodintas už grotų. Kiek vėliau už plėšimus ir vagystes jis buvo nuteistas beveik pustrečių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams.
Kadangi vaikinukas buvo išleistas į laisvę, jis, kaip ir buvo įpareigotas, grįžo į mokyklą. Maždaug porą savaičių trukę jo mokslai mokytojų ir mokinių atmintyje liks kaip košmaras.
Jau ir taip garsėjęs nekontroliuojamu elgesiu Tomas, ne vieną mėnesį praleidęs tardymo izoliatoriuje, tapo visiškai nepakenčiamas. Mokykloje jis mėgino pritaikyti laisvės atėmimo vietose įgytą patirtį.
Lapkritį teismas išnagrinėjo dar vieną Tomo bylą - už plėšimus ir vagystes nuteisė jį 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant.
Šeimos įtaka
Nei psichologai, nei teisėsaugininkai neabejoja, kad didžiausią įtaką Tomo asmenybei padarė šeima. Anot pareigūnų, daugelis jo giminaičių yra teisti žmonės. Vyriausias brolis, kuris paaugliui buvo didelis autoritetas, teistas 8 kartus ir šiuo metu suimtas laukia naujo nuosprendžio. Dar du nepilnamečiai broliai irgi teisti. Tėvas administracinėmis baudomis baustas 44 kartus, motina - 18 kartų. Didžioji šių baudų dalis - už tėvų valdžios nepanaudojimą savo vaikų atžvilgiu. Pastaruoju metu Tomo motina taip pat įsitraukė į nusikalstamą veiklą, dalyvavo plėšime.
„Galbūt pastarojo netinkamo Tomo elgesio protrūkio būtų pavykę išvengti, jei paauglio apgyvendinimas socializacijos centre ir teismų procesai būtų vykę greičiau. Dabar jis susidarė nebaudžiamumo įspūdį. Žinodamas, kad bus išvežtas į socializacijos centrą, jis manė galįs elgtis kaip tinkamas. Kiti vaikai susidarė tokį patį įspūdį", - neabejojo Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės vyresnioji inspektorė Audronė Moisienė.
Anot didelę darbo su nepilnamečiais patirtį turinčios pareigūnės, Tomą reikėjo kuo skubiau izoliuoti, kad nepadarytų žalos kitiems vaikams. „Esu iš tų žmonių, kurie tiki stebuklais, tačiau žiūrėdama į Tomą vilties, kad jis gyvens normalų gyvenimą, nepuoselėju. Pasikliauju savo patirtimi, logika ir intuicija", - kalbėjo A.Moisienė. Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės Jolantos Karčiauskienės nuomone, Tomo asmenybę ir požiūrį į gyvenimą suformavo jo šeima. Nematydamas kitokio pavyzdžio jis negalėjo tapti kitoks. „Vaikai auga šeimoje ir daugelį vertybių perima iš jos. Jų elgesio ribas taip pat nubrėžia tėvai, suformuodami teisės, pareigos ir atsakomybės suvokimą", - tvirtino specialistė.
Tomo šeimoje žmogiškosios vertybės tarsi kreivame veidrodyje įgydavo iškreiptą pavidalą, padarydamos daug žalos ne tik pačiam vaikui, bet ir aplinkiniams.
Visi kalbinti pašnekovai vienu balsu tvirtino, kad paauglio motina labai myli savo vaikus ir visada pasirengusi juos ginti, tačiau dėl jos pačios perimto gyvenimo modelio ir socialinių įgūdžių stokos kitokia vaiko asmenybė negalėjo susiformuoti.
Pareigos primirštos
Lietuvoje yra penki vaikų socializacijos centrai, kuriuose gyvena apie 100 globotinių. Į juos paprastai siunčiami aplinkiniams grėsmę keliantys vaikai.
„Mes dirbame tik su pasekmėmis", - teigia N.Dorofejevas. Anot Čiobiškio socializacijos centro direktoriaus, nesutramdomų vaikų būtų gerokai mažiau, jei prieš dešimtmetį nebūtų buvusi labai garsiai deklaruota vaiko teisių viršenybė pareigų atžvilgiu.
„Patys užauginome monstrą, kuris užvaldė visas vaiko teises. Mūsų šalyje suaugusiojo teisės atsidūrė žemiau nei vaiko teisės. Trylikametis nužudo žmogų, o jo nubausti negalima - tai baisu. Jie spjauna mokytojams į veidus, daužo juos knygomis ir nebijo, kad teks atsakyti. Priešingai, jie gąsdina mokytojus, kad šie gali netekti darbo", - tvirtino N.Dorofejevas.
Jo nuomone, vaiko teisių apsaugos specialistai turėtų kuo skubiau taisyti padėtį, inicijuoti įstatymų pataisas. Būtų galima probleminiams paaugliams nuo 14 metų užvesti vadinamąsias atsakomybės bylas. Jose būtų fiksuojama visa jų nusikalstama veikla ir padaryti materialiniai nuostoliai, kuriuos turėtų atlyginti sulaukę pilnametystės.
A.Moisienės nuomone, gal nevertėtų versti vaiko lankyti mokyklą iki 16 metų, jei matyti, kad mokslams jis neskiria net minimalaus dėmesio, tik kelia sąmyšį mokykloje, o anksčiau pradėti mokyti darbinių įgūdžių ar lavinti meninius polinkius, kol jis dar neįprato tinginiauti.
„Vaikų išvežimas į socializacijos centrus - ne visada geriausia išeitis. Teigiamų rezultatų galima pasiekti tik tada, kai vaikas ten gauna kompleksinę specialistų pagalbą. Jei specialistų trūksta, vaikui nesuteikiama tinkama pagalba - paaugliai mokosi vienas iš kito ir į buvusią aplinką grįžta įgiję dar daugiau neigiamos patirties", - pabrėžė J.Karčiauskienė.
Psichologai pataria, jog tėvai, pastebėję, kad vaikams arba dėl jų kyla problemų, kuo anksčiau kreiptųsi į specialistus. Nereikia laukti, „kol problemas išaugs", nes kuo bėda mažesnė, tuo lengviau ją išspręsti.
Rita Krušinskaitė
