Vienas tituluočiausių lietuviškų filmų – režisieriaus Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ – praeitą savaitę Taline pasibaigusiame tarptautiniame filmų festivalyje „Tallinn Black Nights Film Festival“ pelnė dar du apdovanojimus: jis pripažintas Geriausiu filmu Baltijos šalių pilnametražių filmų konkursinėje programoje bei pelnė Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) apdovanojimą.
Šios federacijos narė Pamela Pianezza, kuri yra viena iš Kanų kino festivalio programos sudarytojų, įteikdama apdovanojimą sakė: „Tai filmas, nagrinėjantis politinę problemą, tačiau ji perteikta stipria ir giliai asmenine kalba, kuri išvengia sentimentalumo ir garbingai dalyvauja žmogiškosios tragedijos fiksavimo procese“.
Geriausio Baltijos šalių pilnametražio filmo titulą „Barzakh“, konkuravęs su 17 vaidybinių ir dokumentinių filmų, pasidalino su latvių režisierės Lailos Pakalninos dokumentiniu filmu „33 Kalėdų Senelio gyvūnai“. Atsiimdamas prizą M. Kvedaravičius padėkojo festivalio organizatoriams ir žiuri nariams, pažymėdamas, kad kinas išlieka ne tik pramoga, bet ir kovos už tam tikrą pasaulėžiūrą lauku.
Priminsime, kad „Barzakh“ debiutavo šių metų Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, kur atidarė prestižinę „Panorama“ programą ir pelnė tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ bei Ekumeninės žiuri apdovanojimus. Vėliau sekė „Sidabrinė gervė“ už geriausią metų dokumentinį filmą, Valstybinis Suomijos kino meistrystės, geriausio Belgrado kino festivalio filmo bei daugelis kitų apdovanojimų.
Džiugi naujiena „Barzakh“ gerbėjams ir filmo dar nemačiusiems žmonėms – gruodžio antroje pusėje pasirodys specialus „Barzakh“ DVD diskas, kuriame be paties filmo žiūrovai ras 30 min. trukmės papildomos filmuotos medžiagos bei elektroninį leidinį „Barzakh. Anapus kadro“, pasakojantį filmo sukūrimo istoriją, atskleidžiantį gyvenimo Čečėnijoje subtilybes liudininko akimis.
Šiuo metu filmą dar galima pamatyti kino teatre „Pasaka“ bei Ozo kino salėje Vilniuje, o taip pat kino centre „Garsas“ Panevėžyje.
Filmas pasakoja apie karo nusiaubtą Čečėniją, čia tvyrančią valdžios savivalę, vidury baltos dienos gatvėje grobiamus žmones, koncentracijos stovyklas ir žiaurius kankinimo metodus. Tačiau pagrindinė filmo mintis, peržengianti geografines, politines, kultūrines, religines ribas – tai bendražmogiškas skausmas netekus artimo žmogaus, desperatiška viltis, kad jis vis dar gyvas ir vieną dieną sugrįš namo, ir kankinanti nežinia dėl rytojaus. Filme rodomos motinos, žmonos, vaikai, broliai, seserys – tai ne tik Čečėnijos gyventojai. Tai metaforos žmonių, gyvenančių bet kuriame pasaulio krašte ir kenčiančių dėl artimųjų netiekties, dėl valdžios patyčių, bet surandančių savyje jėgų neprarasti žmogiškojo orumo ir savigarbos.
