Pinigus padirbinėjo net tada, kai jie cirkuliavo tokiu pavidalu, kurio dabar nesinori net pinigais vadinti. Senovėje meksikiečiai padirbinėjo pupas, atlikusias pinigų vaidmenį. Sidabras buvo keičiamas nekokybišku ir gerokai pigesniu lydiniu. Kalbant apie „tikrus“ pinigus, patys seniausi archeologų aptikti padirbti pinigai – sidabrinės VI a. pr. m. e. Eginos salos (Graikija) monetos kopija. Padirbta moneta buvo pagaminta ne iš sidabro, o iš sidabru padengto vario.
Nuo senovės
Mokslininkai vis randa pinigų falsifikatų. Italai aptiko III a. pr. m. e. sidabrinės monetos kopiją, kurią pripažinti padirbiniu pavyko tik po kurio laiko nustačius, kad po plonu sidabro sluoksniu yra švino plokštelė. Beje, tyrinėtojus sužavėjo šio falsifikato gamybos technologija. Manoma, kad ji net artima mūsų laikų technologijoms – kažkas panašaus į galvaninį padengimą. O toje gilioje senovėje pinigų padirbinėtojai metalo plokštelę padengdavo plona sidabro folija, po to įkaitindavo, kad padengimas susilydytų su pagrindu. Kai kada sumanūs žmonės, norėdami parinktam metalui suteikti sidabro arba aukso spindesį, jį paveikdavo cheminėmis medžiagomis. Ir kas sakė, kad alchemija – nerimtas mokslas? Nenorintys būti apgauti pirkliai tikrindavo monetas Archimedo metodu, t. y. matuodavo išstumto vandens tūrį.
Senovėje net didieji autoritetai darydavo nuodėmes. Štai žinomas filosofas Diogenas, kuris pagal legendas gyveno statinėje, taip pat dalyvavo pinigų padirbinėjimo versle. Tiksliau, tuo užsiėmė jo tėvas, kuris ir įtraukė jaunuolį į šiuos reikalus. Vėliau abu buvo sugauti ir išvaryti iš gimtojo miesto. Ir pasak garsiosios frazės, „kas gali paneigti galimybę“, kad būtent tai privertė jaunuolį tapti filosofu ir apsigyventi statinėje?
Lengvas būdas praturtėti susukdavo galvą net šventikams, jau nekalbant apie kilmingus žmones.
Valstybiniu mastu
A. Hitlerio nurodymu buvo spausdinami svarai sterlingų, bet ne vienas Hitleris sumanė ir vykdė tokius darbus. Žinoma, karalių, diktatorių, tironų ir demokratiškai išrinktų valdytojų tikslas paprastai būdavo ne praturtėti, o susilpninti kitos šalies ekonomiką. 538 metais valdymą Samaso saloje užgrobęs tironas Polikratas, galima sakyti, netikrus pinigus panaudojo savo žemių labui. Jis sumokėjo miestą apsupusiems Spartos karžygiams švino, padengto plonu aukso sluoksniu, monetomis ir taip nutraukė blokadą.
XVIII a., karo su Saksonija metu, Prūsijos karalius Fridrichas II užimtose žemėse išleido monetas su mažesniu sidabro kiekiu, jų išleidimą pažymėjo ikikariniais metais ir tai padėjo išlaikyti armiją.
JAV karo dėl nepriklausomybės metu Anglija išsijuosusi gamino „kontinentinius“ pinigus.
Didysis prancūzų karvedys Napoleonas taip pat neatsispyrė tokiai patraukliai kovos formai. 1806 m. netoli Paryžiaus pradėjo dirbti fabrikas, spausdinęs Vienos banko valstybinius iždo bilietus. Santuoka su austrų monarcho dukterimi privertė pakeisti planus – fabrikas pradėjo gaminti svarų sterlingus, o 1812 m., karo su rusais išvakarėse, pasaulyje pasirodė netikri asignaciniai rubliai. Caras Aleksandras I nuėjo įdomiu keliu: jis liepė netikrus popierėlius priimti į bankus, o vėliau juos surinkti ir sunaikinti.
XX a. daugelyje gyvenimo sričių atsirado naujovių. Įsivyravo ir pinigų padirbinėjimas valstybiniu lygiu. Ir vėl tai, už ką baudė piliečius, nebaudžiama darė valstybė.
1930-ųjų pradžioje Stalinas surengė operaciją „Doleris“, kurios tikslas buvo prispausdinti dešimt milijonų netikrų dolerių ir jais papildyti valiutos atsargas, reikalingas sėkmingai įvykdyti penkmečio planą. Kai tokie dalykai daromi aukščiausiu lygiu, tai produkto kokybė gaunama aukšta. JAV banko ekspertai mažus neatitikimus aptiko tik kupiūrose su Bendžaminu Franklinu.
Prisiminkime (straipsnis praėjusio mėnesio numeryje), kiek laiko sugaišo nacistai, kurdami svarų sterlingų kopijas. Juk net Šveicarijos banko darbuotojai neatskyrė kopijų nuo tikrų Anglijos pinigų.
Netikrų pinigų gamybos istorijoje minimi garsūs vardai: Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, Anglijos karalius Henrikas VIII, Rusijos caras Aleksejus Michailovičius ir kt.
Taip pat paminėsiu ir pora naujesnių laikų pavyzdžių. 1992 m. kilo skandalas, sužinojus apie Irano spausdinamus netikrus šimto JAV dolerių banknotus. Šie pinigai buvo vežami į Siriją ir Libaną, o iš ten per narkotikų tinklą ir per bankus pateko į pasaulinę ekonomiką. Vienas iš Indijos ir Pakistano santykius temdančių aspektų – faktas, kad neretai randami dideli padirbtų pinigų kiekiai, gabenami per sieną iš Pakistano į Indiją.
Kad atgrasytų
Praeito mėnesio numeryje minėjau, kokie rūstūs pinigų padirbinėtojams buvo senieji laikai. Nukirstos rankos, kartuvės, gėdos stulpai, karštas lydinys, pilamas į gerklę, virimas vandenyje ar aliejuje ir t. t. Net XX a. SSRS galiojo įstatymas, pagal kurį pinigų padirbinėtojas galėjo būti nubaustas didžiausia bausme. Žinoma, visa tai galiojo, kai sukčiavo ne valstybė, o atskiras asmuo. Kiekviena valstybė tiek saviems, tiek svetimiems piliečiams stengėsi tokį užsiėmimą uždrausti, padaryti kuo sudėtingesnį. Tokį, kad nevertėtų prasidėti.
Ilgą laiką monetų vertė atitiko jose esančio metalo kiekio vertę. Sukčiai nugremždavo monetų kraštelius ir iš sukaupto metalo gamindavo savas monetas. Priešveiksmį pasiūlė žinomas mokslininkas Izaokas Niutonas, tuo metu dirbęs Monetų rūmuose. Štai iš kur atsirado brūkšneliai dabartinių monetų briaunose.
Su popieriniais pinigais teko elgtis kitaip. Austrija banknotų kraštuose suformavo reljefinį vaizdą – vienu metu toje šalyje vien už paprastų reljefinės spaudos įrengimų laikymą prasižengėlio laukė mirties bausmė. Baigiantis XIX a. amerikietis J. Perkinsas patentavo pinigų gamybos metodą, kai vietoj paprastų ornamentų naudojami sudėtingi piešiniai, portretai ir paveikslai. Tokį pinigą, aišku, padirbti gerokai sunkiau. Bent jau piešiant. Tokį patį gamybos veiksmą daug seniau jau naudojo Kinija, kuri, deja, jo neužpatentavo.
Vienas austrų bankininkas pasiūlė ant pinigų piešti padoriai apsinuoginusias moteris ir vyrus. Anot jo, tai privers žmones įdėmiau žvelgti į piešinius ir pro akis ne taip lengvai praslys falsifikatai. Pusnuogės deivės ant pinigų atsirado, bet tai nesumažino padirbinėtojų meilės darbui. Užtat gerokai vėliau atsiradę netikri eurai su apsinuoginusiomis gražuolėmis tikrai itin traukė akį. Bet šiuo atveju apsinuoginimas šiek tiek peržengė „padorumo ribas“.
Maždaug nuo XIX a., o kai kur ir anksčiau, popierinius pinigus pradėjo spausdinti valstybės kontroliuojamos sudėtingos mašinos, dažai pradėti užnešinėti iš karto, o ne atskirais sluoksniais. Labai didele paslaptimi tapo pinigų popierius, jo tiksli sudėtis ir gamybos technologija. Geriausi pinigų popieriaus pavyzdžiai atlaiko spirito, chloro ir kitų agresyvių medžiagų poveikį. Tačiau nereiškia, kad jei kupiūra ant popieriaus paliks spalvos pėdsaką, ji yra padirbta.
Beje, dauguma šiuolaikinių pinigų padirbinėtojų savo produkcijai naudoja paprastą kopijavimo popierių, kurį nesunkiai identifikuoja specialistai. Kopijavimo aparatų atsiradimas davė didelį stimulą gaminti netikrus pinigus. Kaip atsakas popieriniuose piniguose atsirado metalo juostelės. Ši technologija kai kuriose šalyje uždrausta visiems, išskyrus oficialius pinigų gamintojus.
Paskui banknotuose atsirado polimeriniai siūlai. JAV doleriuose – 1,6 mm pločio plastikinės juostelės su pinigo vertės užrašu. Toks būdas ir dabar laikomas vienu brangiausiu ir kurį laiką buvo manoma, kad jis užtikrina patikimiausią apsaugą. Gal ne taip meistriškai, tačiau nelegalūs darbštuoliai perkando ir šį metodą. Vėliau nutarta, kad patikimiausia piniguose daryti mikroperforaciją – lazeriu padarytos mažos skylutės. Tam reikalinga technika ir technologija yra brangios, kad atsipirktų, būtina atspausdinti daug pinigų. Mikroperforacijos metodą pirmoji pradėjo naudoti Švedija. Vandens ženklai ėmė atkartoti prezidentų portretus, tikrinant pradėta naudoti ultravioletinė šviesa. Žiūrint iš vieno kampo kupiūra atrodo vienos spalvos, iš kito – kitos.
2003 m. JAV pasirodė 20 dolerių kupiūros, kurios tarsi išdavė ilgametį šios šalies pinigų bruožą – naujieji pinigai nebebuvo žali, jie tapo spalvoti. Kitais metais buvo išleisti panašūs 50 ir 100 dolerių banknotai. Atitinkamos tarnybos tvirtino, kad tai – vieni labiausiai pasaulyje apsaugotų pinigų. Bet senųjų „žalių“ niekas staiga išimti iš apyvartos nežada. Viskas atliekama lėtai ir palaipsniui.
Labai panašią apsaugą turi ir eurai. Manyta, kad jų niekas nepadirbinės, tačiau suklysta. Tiesa, oficialiai tvirtinama, kad jų padirbinėjama mažiau. 2002 m., kai Europoje cirkuliavo kur kas daugiau nacionalinių pinigų nei dabar, nustatyta, kad eurų padirbama (tiksliau, aptinkama padirbtų) dešimt kartų mažiau nei atskirų šalių pinigų. Iš tuo metu aptiktų falsifikatų išskirta 50 eurų kupiūra, kuri labiausiai paplitusi. Nusikaltėliams net pavyko atkartoti kelis apsaugos laipsnius. 2009–2010 m. kur kas intensyviau padirbinėta 500 eurų kupiūra.
Nepamirštamos ir monetos. Kartais policijai pavyksta uždaryti vieną kitą pogrindinę monetų gamyklėlę. Šalia Turino aptikta 300 tūkstančių vertės netikrų vieno ir dviejų eurų monetų.
Net mediniai
Pinigams istorijos eigoje gaminti žmonės naudojo įvairias medžiagas. Jau minėjau pupas, kai kur vietoj pinigų naudoti akmenys, sėklos, arbatos lapų briketai, voverių kailiai, dramblio kaulas, kriauklės. Būta ir medinių pinigų. Kinija istoriniu požiūriu visai neseniai (argi 100 metų yra seniai?) atsiskaitydama naudojo bambukų pagaliukus, kuriuose tokius pinigus išleidę bankai arba pirklių asociacijos išdegindavo savo pavadinimus, vertės ženklą, o kartais net serijos numerius. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad bambukinių pinigų leidyba užsiėmė organizacijos, neturėjusios teisės gaminti įprastų pinigų.
1931 m. mediniai pinigai pasirodė ir JAV, tiksliau, Vašingtono valstijos Tenino miestelyje. Deja, tai įvyko ne iš gero gyvenimo. Vietinis bankas bankrutavo, atsivežti didelius kiekius smulkių pinigų reikėjo ilgu ir sudėtingu keliu, todėl miestelėnams pasirodė paprasčiau išleisti savus pinigus. Tai buvo tiesiog medžio plokštelių stačiakampiai, kuriuose buvo pažymimas nominalas ir datą, iki kurios plokštelė galioja. Aišku, toks pinigas – ne ilgaamžis ir visiškai netinka „laikyti kojinėje“.
1933 m. tokiu pat keliu nuėjo Bleino miestelis toje pačioje valstijoje. Kai kurie „pinigai“ buvo stačiakampio formos, tačiau dauguma – apvalūs. Stačiakampius pinigus buvo gana sunku padirbinėti, labiausiai todėl, kad jie pasirodė esą gana trapūs. Iš pradžių pinigus gamino iš 3 mm storio plokštelių, bet vėliau medines plokšteles klijavo su popieriumi tarpuose. Visuotinis susidomėjimas paskatino 1933 m. išleisti 8 partijas medinių pinigų, kurie ir dabar yra paklausūs ir ne tokie jau pigūs. Medinių 25 centų vertės monetų kaina „e-bay“ aukcione svyruoja nuo vieno iki dvidešimties dolerių. Taigi šie „medinukai“, nors ir buvo neilgą laiką galiojantys pinigai, „pragyveno“ daugelį juos sukūrusių žmonių. Entuziastai sugalvojo savo medinių pinigų įvertinimo skalę. Tam įtakos turi nučiupinėjimas, vandens ir riebalų žymės, rašalo dėmės ir medienos skylinėjimas.
Vėliau buvo ir reklaminių bei aukojimo akcijų, kur figūravo mediniai pinigai. Pavyzdžiui, viena ekologinė organizacija, norėdama apsaugoti tropinius miškus, išleido medinius pinigus, kad gyventojus priverstų susimąstyti. Iš viso pasirodė 3 tūkstančiai medinių monetų.
Kitose šalyse medinių pinigų būta ir vėliau. Štai Konge 2005 m. išleista 5 frankų medinė moneta, tiksliau, du tūkstančiai tokių monetų. Ant klevo medžio pinigėlio – gorilos atvaizdas, o akcijos tikslas – saugoti laukinę gamtą. Kitais metais Kongas išleido 50 vienetų 10 frankų monetų su įmontuota metaline moneta, skirtų seniesiems Europos miestams. Didžiojoje Britanijoje mediniai pinigai pasirodė Henriko I valdymo metais ir išnyko tik XIX a. Rusijoje, Tomsko mieste, 2008 m. pastatytas paminklas rubliui. Pušinio paminklo mastelis 1:100, sveria jis 250 kg.
Metaliniai senoviniai pinigai įvairiose šalyse buvo skritulio, stačiakampio, delfino, grybo formų, galėjo būti kampuoti arba beformiai. Pasirodė net platininiai pinigai, kurių vienos monetos vertė prilygo vidutinio valdininko mėnesio atlyginimui. Iš egzotiškų pinigų noriu paminėti Antarktidos dolerį, kuris nėra oficiali valiuta. Jis išleistas JAV ir skirtas naudoti Antarktidos teritorijoje, nors pagal tarptautinius susitarimus šis žemynas nėra valstybė, todėl negali turėti savo pinigų. Šaltojo žemyno doleriai pagaminti iš plastiko su piešiniais ir hologramomis. Banknotai turi keletą apsaugos laipsnių ir, sumanytojų įsitikinimu, juos galima 1:1 pakeisti į JAV dolerius, o šiuos panaudoti moksliniams tyrimams Antarktidoje. 2004 m. Bulgarijos kosminių tyrinėjimų centras išleido „galaktos“, piniginį vienetą, skirtą prekiauti tarp Žemės ir kitų civilizacijų. Matyt, tam atėjo laikas. Vieną tokį pinigą sudaro 3 g aukso ir nikelio lydinys.
Visomis įmanomomis priemonėmis
Teisėsaugos darbuotojai pastebi, kad įkalinimo įstaigose pinigų padirbinėtojai išsiskiria iš įprastos minios. Viena specifinių savybių – kūrybiniai polinkiai, dažniausiai jie moka gražiai piešti.
Piešimas ilgą laiką maitino tokius žmones. Beveik iki XX a. vidurio piešimas buvo šių „smulkiųjų amatininkų“ pagrindinis darbas. Norint padaryti labai tikrovišką kopiją reikdavo nemažai laiko ir susikaupimo, todėl šie dailininkai visų pirma išsiskyrė azartu, kuris skatino juos ne tiek gauti naudos iš nelegalaus darbo, kiek įrodyti sau, kad gali sukurti pinigus, kuriuos aplinkiniai priims kaip tikrus.
Vėliau, kai atsirado kopijavimo ir spausdinimo technika, kompiuteriai, pinigų piešimas nebeteko paklausos. Kopijavimas leido padaryti „pinigus“ greitai, be didelių laiko ir lėšų sąnaudų. Užtat jų kokybė atitiko gamybos laiką. Aišku, juose nebuvo nei vandens ženklų, nei kitokių gudresnių apsaugų. Dažnokai tokių pinigų dažai laikui bėgant išsiliedavo. Rašaliniai spalvoti spausdintuvai vis tobulėjo, kopijos būdavo vis tikroviškesnės, tačiau vis tiek nepavyko išgauti apsaugos elementų ar labai smulkių detalių. Maždaug 1970–1980 metais devynios iš dešimties netikrų kupiūrų buvo padarytos kopijuojant. Beje, žinomas atvejis, kai nevykėliams padirbinėtojams spausdinant pinigus, spausdintuvas užstrigo. Vietoj to, kad aparatą išardytų patys, jie nuvyko pas meistrus, kurie, pastebėję, kas spausdinama, pranešė policijai. Iki 1990-ųjų pabaigos vienu kokybiškiausiu padirbinėjimo metodu buvo laikomas poligrafinis kopijavimas. Tai pareikalavo nemenkų pastangų, tačiau kopijos buvo to vertos. Ofsetinė spauda nenuplaunama vandeniu, spalvų sluoksnis nestoras, nėra popieriaus deformacijos ženklų, rašto kraštai gana lygūs. Klastotę galima atpažinti padidinus vaizdą.
Elektrografiniu principu veikia lazeriniai spausdintuvai ir kopijavimo aparatai. Taip padaryti falsifikatai turi blizgų paviršių, ryškų vaizdą, dažų nepaveikia vanduo. Didinamasis stiklas leistų pamatyti, kad vaizdas sudarytas iš stambių spalvotų taškų.
Trafaretinio spausdinimo (kitaip – šilkografija) metu ant popieriaus per spausdinimo formos kiaurymes tiekiamas storas dažų sluoksnis, ryškumas prastas. Įdėmiau pažvelgus matoma, kad tai yra kopija – krašteliai dantyti, rašto struktūra tinklinė.
Dar vienas iš paplitusių būdų – pripiešti, „prilipdyti“ nuliukus. Taip 10 dolerių kupiūra virsta šimtine ir t. t. Atrodo, lengvai pastebima apgaulė, bet ji tinka, kai žmonės menkai žino apyvartoje esančius pinigus, užsienio valiutą, kai išleidžiami nauji nominalai arba vyksta pinigų reforma. Tokiam metodui puikiai tiko mūsų „vagnorkių“ pradžia.
Kai kurie sukčiai naudojasi kombinavimu. Dalį kupiūros jie atneša į banką ir vietoj jos gauna atitinkamos vertės nepažeistą pinigą, o gabaliukus su vandens ženklais klijuoja ant padirbto popierėlio. Kai kada nuo seno banknoto galima nuimti dažus, o ant jo lieka magnetinė juostelė ir vandens ženklai. Toks popierius panaudojamas naujai vertingesnei kupiūrai.
Žinoma, paminėjau toli gražu ne visus popierinių pinigų padirbinėjimo būdus. Iš likusių derėtų išskirti ypatingas kopijas, kurias kartais nelengvai atskiria ekspertai ir bankai. Tokia gamyba reikalauja labai didelių sąnaudų ir itin kokybiškų įrengimų. Suprantama, šis padirbinėjimas daromas tik sulaukus rimtų užsakymų. Labiausiai šiuo itin kokybišku būdu mėgstami padirbinėti 50 ir 100 dolerių banknotai. Nusikaltėlių grupės gamybos ir platinimo procesą išskirsto atskiromis grupėmis, tad teisėsaugai tampa sudėtinga surišti galus.
Tobulėjant padirbinėjimo technikai (gal tiksliau, technologijai), paprastam piliečiui falsifikatą atskirti tampa vis sunkiau. Specialistai pataria žiūrėti pro didinimo stiklą ir lyginti su tikra kupiūra. Yra svarbu rašto lygumas, aiškumas, storis, vienodo dydžio, vienodais tarpais ir vienoje linijoje išdėstytos raidės ir t. t. Beveik kiekvienos šalies piniguose privalo būti vandens ženklai, metalizuota juostelė, reljefinis užrašas, apsauginis pluoštas, mikroperforacija. Labai svarbu įvertinti pinigų popierių. Ir netikėkite, kad kupiūra tikra, jei ant jos puikuojasi iki pusės nuoga gražuolė!
Pinigai ir psichologija
Ir pabaigoje – vienas bandymas, parodantis teigiamą pinigų poveikį darbo efektyvumui. Jam tyrinėtojai atrinko apie 500 žmonių, kuriuos suskirstė į grupes. Pirmame etape grupėms pateikdavo padrikus žodžius, kuriuos jos privalėjo sudėlioti į rišlų sakinį. Tarp vienos grupės žodžių visada buvo žodis „pinigai“. Vėliau grupės turėjo kuo greičiau iš 12 diskų sudėti kvadratą, kad kiekvienoje kraštinėje būtų po 5 diskus. Rezultatai parodė, kad tie, kuriems pirmoje dalyje teko susidurti su žodžiu „pinigai“, buvo atkaklesni ir geriau atliko užduotį.
Kitame etape vienai grupei dalyvių rodė tikrus pinigus, vaikiškų žaidimų pinigus ir pinigų vaizdus kompiuteryje, o kitai grupei – ekrane plaukiojančias žuvytes. Po to visiems buvo pasiūlyta kurti reklamos koncepciją, pasirenkant dirbti individualiai arba bendradarbiaujant su partneriu. Daugiau nei 80 proc. stebėjusiųjų pinigus pasirinko dirbti vieni, o kitos grupės nariai mieliau rinkosi darbą dviese.
Mokslininkai padarė išvadą, kad pinigų figūravimas sukelia pasitikėjimo savimi jausmą ir leidžia pasikliauti savo jėgomis.
Vidas GAVELIS
