Lygiai prieš 20 metų rašytojas Vytautas Bubnys, tuomet našlys, tuokdamasis antrą sykį su savo bendraamže radijo ir televizijos žurnaliste Elena Kurklietyte, net nenutuokė, kad ši energinga ir kūrybinga moteris turi neatskleistų talentų. Ji ne tik parašė kelis romanus, bet ir ėmė kurti paveikslėlius iš plunksnų, žolynėlių, lapų ir kitokių gamtos dovanų. Tos gamtos dovanos – atgaiva sielai.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
Žolynų kvapas iš vaikystės
Kūrėjų šeimos namuose sostinės Antakalnio rajono pakraštyje pro langą matėsi gyvas gamtos paveikslas – vaizdas į Sapieginės kalnelį. O tie paveikslėliai, kabantys kambaryje ir koridoriuje pranoko visus lūkesčius. Nesitikėjau pamatyti tokių tapybiškų, anaiptol ne kičinių miniatiūrų, atspindinčių gamtos ir žmogaus esybės trapumą. Kruopščiai sulipdytos miniatiūros iš plunksnų, medžių lapų, gėlių stiebelių ir dar kažko atrodė lyg būtų spalvota grafika. Tvarkingai įrėminti ir pakabinti ant sienų šiuos darbelius Elenai padėjo Vytautas, kuris neslėpė savo susižavėjimo žmonos išradingumu ir kūrybiniu polėkiu.
Iš kur atsirado garbaus amžiaus moteriai noras suteikti gamtos pabiroms antrą gyvenimą? E.Kurklietytei dar iš vaikystės, prabėgusios Ožkabaliuose, Rokiškio rajone, įstrigo atmintin tai, ką darė jos senelė žolininkė, rinkusi ir džiovinusi gydomąsias žoleles ir jomis gydžiusi kaimiečius, mokėjusi užkalbėti vieną iš bjauriausių ligų – rožę. Taigi tas ramunėlių, čiobrelių, mėtų, pelynų, jonažolių kvapas ir skonis įsigėrė į sąmonę ir pirmą sykį prabudo netikėčiausiu momentu.
Pieva pažadino svajonę
„Tai buvo gal prieš 40 metų. Kaip greitai bėga laikas! – atsidūsta buvusi žinoma reporterė, kurios žinias ir reportažus iš Lietuvos sovietmečiu transliuodavo ir sąjunginė informacinė programa „Vremia“, ir radijo stotis „Majak“. – Nuo skubos, įtampos ir to, ką darau, beprasmybės suvokimo taip pervargdavau, kad dažnai apimdavo depresija. Kartą grįždama su operatoriumi iš Klaipėdos, kur dariau eilinį reportažą apie kažkokį socialistinio darbo spartuolį, paprašiau vairuotojo pasukti į miško keliuką ir sustoti. Kritau ant žolės, pajutau jos dvelksmą, tarsi susiliečiau su žeme. Aukštai plaukė debesys ir kiek atsipūtusi apsidairiau ir pamačiau visame gražume pievą: greta augo dobiliukas, kiek tolėliau ramunė, nuo švelnaus vėjelio siūbavo dar kažkokios žolelės. Tuomet pajutau, kad tas kasdienis skubėjimas yra niekis prieš amžinybę“. Žurnalistė nusiskynė kelis žolynėlius ir įsidėjo į užrašų knygelę. Po kiek laiko juos atrado ir vėl padvelkė tas lauko kvapas. „Tada pagalvojau: Dieve, Dieve, tai tavo iš aukščiau siųstas ženklas, kad sustotum, įsižiūrėtum, koks grožis, kokia harmonija aplinkui. Kodėl tu savo gyvenimą šitaip degini? Ką reiškė tuomet, tarybiniais laikais, reportažas, kurio daryti tu leki išdegusi akis. Labai alindavo toji beprasmybė, kurią puikiai suvokiau“. Tada tuos atrastus augalėlius Elena sulipdė ir išėjo labai mielas atvirukas. Taip ir atsirado ūpas kurti kompozicijas, koliažus. E. Kurklietytė buvo surengusi ir kelias nedideles parodas sostinės klubuose. Bet tai buvo labai seniai. Paveikslėlius išdovanojo draugams, o kelis pasiliko. Atsirado kitokių rūpesčių, veiklos, pomėgį kurti iš gamtos dovanų buvo užmiršusi.
„Paukščių laiškai“
E. Kurklietytei prieš 21 metus likimas lėmė sutikti Operos ir baleto teatre savo seną pašnekovą ir pažįstamą rašytoją V. Bubnį. Jis pakvietė Eleną išgerti kavos, prisiminė ankstesnius susitikimus, o per Kalėdas padovanojo dovanėlę. Susitikimai tapo dažnesni, atsirado bendrų interesų, o po metų garbaus amžiaus žmonės nutarė susituokti. Apsigyveno Elena Vytauto bute, o vasaras leido Širvintų rajone esančioje sodyboje. Abu rašė knygas. Vieną iš jų po įspūdingos kelionės po Indiją išleido bendrą. Kai E. Kurklietytė parašė ir 2009 metais išleido romaną „Šešėlių verpėja“, atsirado tuštuma. Tada ji ir prisiminė savo ypač mielą širdžiai pomėgį. Elena pasakojo: „Vasarą sodyboje kasdien man po kojomis gandras iš gandralizdžio numesdavo po plunksną. Kartą atidžiau į ją įsižiūrėjau ir pamačiau, kad ji nepaprastai graži. Pradėjau jas rinkti ir dėlioti, derinti prie lapų, sudžiovintų žolelių. Kažką sukomponavusi džiaugiausi ne tik dėl to, kad atrodė gražu, bet ir dėl užplūdusio jausmo tarsi pati gamta, jos harmonija įsilieja ir į mane pačią“.
Savamokslė dailininkė tuos paveiksliukus vadina „paukščių laiškais“ arba dėlionėmis, nes medžiaga yra labai įnoringa, trapi. „Mano didžioji įkvėpėja ir mokytoja yra gamta. Joje viskas tobula. Pasižiūrėkite į gėles, kokios jos visos gražios. Savo paveiksle esu panaudojusi net dagį. Mane traukia Rytų kultūros minimalizmas, rytietiški motyvai“, – kalba E. Kurklietytė.
Padeda atsipalaiduoti nuo kasdienybės
Pasak Elenos ir Vytauto, tie akiai malonūs paveikslėliai padeda atsipalaiduoti nuo kasdienybės, visų tų aktualijų, kalbų, pernelyg didelio blizgesio ir triukšmo, kokį matome per televiziją, kuris be galo išvargina. O plunksnas, iš kurių atsiras nauji paveikslėliai, jiedu dažnai renka kartu, eidami pasivaikščioti arba kaime.
„Kartais pamatome ant šaligatvio gulint kokią varno ar balandžio plunksną, kokį sudžiūvusį ir susisukusį lapą ir pakeliam. Praeiviams tikriausiai atrodo, kad renkame šiukšles“, – juokiasi V.Bubnys. „Aš taip pat „užsikrėčiau“ tais gamtos kūriniais. Man nekuklu žmoną girti, bet neteko girdėti, kad kas nors pamatęs jos darbelius būtų supeikęs. Mes, kai dirbame, vienas kitam netrukdome. Aš rašau, o ji dėlioja. Už nugaros jai niekada nestovėjau, nors ji kartais paklausia, ar ta plunksna dera labiau prie lapelio, ar prie gėlės. Žiūriu į tuos darbelius ir pasidaro gera. Elena sako, kad ji savamokslė menininkė, bet juk ir Juozas Baltušis buvo savamokslis, o koks rašytojas išėjo!“
Tų plunksnų atneša ir kūrėjų draugai, ir vaikai iš jųdviejų pirmųjų santuokų, anūkai, turi ir proanūkių. Visos plunksnos suranda savo vietą. Ir įvairių rūšių gėlių augančių sodyboje žiedlapiai taip pat. Elena dalija jų svogūnėlius kaimo moterims. Paklausta, o kokias gėles jai paprastai dovanoja vyras, E. Kurklietytė prisipažįsta, kad ji nemėgsta skintų gėlių. „Jai dovanoju knygas arba tai, ko ji pati pageidauja. Kovo 11 dieną ne tik Nepriklausomybės atkūrimo šventė, bet ir Elenos gimtadienis, tad teks pasukti galvą“, – šypsosi rašytojas.
