Jauno Bosnijos režisieriaus Pjero Zalicos “Sprogimas” daug kuo artimas kito bosnio Danio Tanovičio “Niekieno žemei”. Konfliktų tarp serbų ir bosnių narstymas, komiški socialiniai eksperimentai, kai mirtini priešai bosniai ir serbai priversti būti drauge, juokas pro ašaras, pašaipus požiūris į save ir į “geradarį” Vakarų pasaulį, šalia gyvenimo - mirtis ir juokas jos akivaizdoje.
Mums - kažkaip kitaip. Išsilaisvinę iš socializmo ir perėję prie demokratijos nepuolėme žudyti vieni kitų ir savo kaimynų. Bet ar ką nors atskirsi? Filmas - tai pasakojimas apie gyvenimą, kuriame nėra “blogiukų” ir “geručių”, kuriame gyvybė trapi, čia nėra holivudiškų supermenų, kurie lieka gyvi, net tris kartus pervažiuoti sunkvežimio ar sušaudyti. Tai tragikomedija apie tikrą gyvenimą. Filmas, kurį žiūrint nereikia gliaudyti nelogiškų nusišnekėjimų ar sukti galvą dėl scenarijaus klaidų. O humoras plinta ir juokina be sienų ir tarp šalių.
Bosnijos miestelio Trešeno gyventojai nuoširdūs, šventai tiki, kad apsilankęs JAV prezidentas Billas Clintonas išspręs jų problemas. Kuo nuoširdžiausiai patiki ir savo naujais ne mafijozų, ne kontrabandininkų, o serbų draugų vaidmenimis. Tiesa, už pilno autobuso “į namus” palaimingai grįžtančių serbų atvažiavimą sumokėta gretimo serbų miesto merui. Kokie pirmieji žodžiai gali būti tarp bosnio ir serbo, peržengusio tiltelį, skiriantį abu kraštus? “Rodos lis? Atrodo... Jei vėjas neišgarins. Ar pas jus galima nusipirkti “pampersų”? Pas mus tik rusiški, nutrina vaikui užpakaliuką”.
Į miestelį atvažiavusi amerikiečių komisija tai pat tiki, kad dvi kariavusios tautos kaipmat susitaikys, liepus paspausti vieni kitiems rankas ar parodžius rentgeno nuotraukas, kurioje nėra skirtumo tarp bosnio, serbo ar kroato plaučių. Jie tiki, bosniai ir serbai juokiasi iš jų, žiūrovai juokiasi iš tų, kurie juokiasi. Neišvengta ir diskusijų, kuri pusė vis dėlto buvo kalta dėl kilusio karo. Tačiau jos turbūt dar ilgai figūruos buvusios Jugoslavijos filmuose.
Filmas prasideda ir baigiasi vakariniais pokalbiais sode prie namo, prie šimto gramų baltosios. Pradžioje senis Zaimas kalba ir diskutuoja su sūnumi Adnanu, tiesa, Adnanas žuvęs per karą. Besiskeryčiojantį, kalbantį su savimi senį pro langą stebi kitas jo sūnus ir dukra. Paskutiniuose filmo kadruose šis sūnus lygiai taip pat atneša degtinės kitame stalo gale sėdintiems mirusiems tėvui Zaimui ir broliui Adnanui, paprašydamas “kurį laiką nesusitikinėti ir nespoksoti į jį pro langus”. Pradžioje nuskamba sprogimas, nutraukdamas ką tik besišypsojusiai merginai kojas.
Baigiantis filmui suvoki, kad neišvengiamas ir antrasis, daug stipresnis sprogimas. Sulėtėja skubantis Clintono šarvuotis, sustingsta palydos švyturėliai, vis artėja ir didėja šnypščiantis dujų čiaupas.
Filme galima išskirti dvi ryškiausias linijas: gedinčio ir tebeieškančio sūnaus senio Zaimo ir viso šventei besiruošiančio miestelio su daugybe susipynusių gyvenimų. Vienintelis Zaimas neprisitaiko prie bendros pakilios nuotaikos ir “konteksto”, nusivylęs amerikiečių pagalba bėdas bando spręsti pats. “Viskas baigėsi laimingai? - Laimingiau nebūna”, tvirtinama paskutiniame dialoge. Norisi prieštarauti - nelaimingai, tačiau ir vėl besikaupiančias ašaras nudžiovina juokas.
