Dar vienas katilas
Jau po numatytų paliaubų sudarymo datos paaštrėjo situacija Debalcevės regione. Mūšiai koncentravosi aplink šį geografinį tašką. Objektyvią šių įvykių chronologiją iki šiol sunku atkurti – pirmiausia dėl prieštaringos informacijos, kurią pateikia ne tik vadinamieji separatistai, bet ir skirtingi Ukrainos informacijos šaltiniai.
Galima priminti, kad dar prieš susitikimą Minske, kur kompromiso susiklosčiusioje situacijoje ieškojo Vokietijos, Prancūzijos, Ukrainos ir Rusijos vadovai, pasirodė informacija apie „Debalcevės katilą“. Ji nuskambėjo ankstesnio skaudaus ukrainiečių pajėgų potyrio – Ilovaisko katilo – kontekste. Buvo kalbama, kad ukrainiečių pajėgos vėl rizikuoja patekti į vadinamųjų separatistų jėgų apsuptį.
Informacinėje erdvėje buvo ginčijamasi, kiek šis pavojus yra realus. Ukrainos pusė atkakliai teigė, kad jokios kalbos apie naują katilą (pajėgų apsuptį) negali būti, kad tai yra propagandiniai priešo svaičiojimai. O separatistai pranešinėjo apie savo laimėjimus „uždarant“ ukrainiečių pajėgas.
Atrodo, kad sėkmė galiausiai atsidūrė vaidinamųjų separatistų pusėje – katilas vis dėlto buvo savotiškai „uždarytas“. Tiesa, kalba sukosi apie pagrindinės trasos Debalcevė–Artemivskas kontrolę. Svarbu ir tai, kad ukrainiečiams pavyko atitraukti pagrindines savo pajėgas iš blokuojamos teritorijos ir kitais keliais, tačiau ir šiuo atveju nemažai ginčijamasi dėl niuansų. Oficialus Kijevas siekė pateikti pajėgų atitraukimą kaip sklandžią taktinę operaciją, nors yra nemažai liudijimų, kad jis iš tikrųjų vyko padrikai.
Ukraina pavargo nuo karo
Atrodo, Ukrainos pajėgos negali pasigirti stipria motyvacija ir karine dvasia. Tokie precedentai kaip Debalcevės ar ankstesnis – Ilovaisko, tik dar labiau demoralizuoja kariuomenę. Tačiau pagrindinė problema yra ne savo pareigą geriau ar blogiau atliekantys kariniai daliniai, o vadovybė – jos gebėjimas (ar greičiau – negebėjimas) vykdyti ir koordinuoti atitinkamas operacijas.
Tarpusavio ginčai pradeda skaldyti ir naująją Ukrainos valdžią. Nepatenkinti centro sprendimų operatyvumu ir efektyvumu Ukrainos savanoriškų pajėgų lyderiai paskelbė apie savo jungtinio štabo sukūrimą. Vienas iš šio sprendimo iniciatorių – bataliono „Donbas“ vadas ir dabartinis Aukščiausiosios Rados deputatas Semionas Semiončenka. Kaip vienas iš šio štabo uždavinių nurodomas siekis informuoti šalies prezidentą Petro Porošenką apie realią situaciją fronte ir reikalauti dabartinio Generalinio štabo vado – Viktoro Muženkos – atsistatydinimo.
Sprendimas dėl „alternatyvaus“ štabo, kuris koordinuotų savanoriškų pajėgų veiksmus, sulaukė nevienareikšmės reakcijos. Šis žingsnis buvo interpretuotas kaip populistinis sprendimas, kuriuo siekiama diskredituoti oficialią valdžią, ar net atskirų asmenų noras pasireklamuoti pasinaudojant sudėtinga situacija fronte. S. Semiončenka paneigė šiuos kaltinimus, aiškiai išdėstydamas jungtinio savanoriškų pajėgų štabo siekius ir uždavinius, tačiau tai iš tikrųjų menkai numalšino informacinę audrą, kuri lydėjo šią istoriją.
Vidinius nesutarimus galima bandyti paaiškinti ir tuo, kad Ukraina jau labai pavargo nuo karinio konflikto, kurio galo vis dar nematyti. Aišku ir tai, kad Kijevas negali sudėti ginklų anksčiau, nei tai padarys vadinamieji separatistai. Pastarieji pro pirštus žiūri į bet kokius susitarimus ir įsipareigojimus. Gaudami iš Rusijos reikalingų resursų (tiek techninių, tiek žmogiškųjų) jie yra pasirengę tęsti kovą ir plėsti savo kontroliuojamą teritoriją.
Tolimesnė konflikto eiga, kaip ir anksčiau, priklauso nuo Rusijos, tačiau Kremlius iš pat pradžių nesirengė keisti savo strateginių sprendimų ar taktikos. Jau kitą dieną po „kompromiso“ Minske Rusija atsiribojo nuo jų, pakartodama savo teiginį, kad nedalyvauja konflikte (nėra konflikto pusė), o tai reiškia, jog ir Minsko susitarimas jos tiesiogiai neliečia.
Teisingumo dėlei verta paminėti, kad ir Kijevas iš pat pradžių suprato Minsko susitarimų nefunkcionalumą. Pavyzdžiui, akivaizdžiai neįgyvendinamas buvo susitarime įtvirtintas konstitucinės reformos pažadas, nes teisę inicijuoti tokį sprendimą Ukrainoje turi tik parlamentas (prisiminkime, kad prezidento P. Porošenkos blokas Aukščiausiojoje Radoje neturi konstitucinės daugumos). Todėl galima teigti, kad nei Rusija, nei Ukraina iš tikrųjų nevertino šio susitarimo rimtai.
Kita vertus, dar anksti vadinti antrąjį Minsko susitarimą niekiniu. Kai kuriuos jo punktus, nors ir sunkiai, bandoma įgyvendinti. Pavyzdžiui, įvyko susitarime numatytas apsikeitimas belaisviais, taip pat pranešama, kad mėginama įgyvendinti ir punktą dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo.
Situaciją perlauš taikdariai?
Minėtus Minsko susitarimo įgyvendinimo veiksmus galėjo paspartinti P. Porošenkos pareiškimas, kad Ukraina prašys įvesti į konflikto zoną taikdarių kontingentą. Į šį pasiūlymą suskubo aštriai sureaguoti Rusija ir nepripažintos „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“. Pagrindinis Maskvos argumentas prieš taikdarių idėją buvo tas, kad tokia misija nenumatyta Minsko susitarime, o DLR ir LLR pareiškė, jog jie patys sugebės įgyvendinti visus taikos įsipareigojimus, tad siųsti į konflikto zoną taikdarius nėra jokios prasmės.
Šiuo atveju galima kalbėti apie taktinę Ukrainos pergalę. Pirmiausia, kviesdamas taikdarius Kijevas demonstruoja savo ištikimybę pažadui ieškoti taikių konflikto sprendimo būdų (ir tai negali neimponuoti Europai), o Rusijos ir vadinamųjų separatistų priešinimasis kaip tik dar kartą parodo, kieno interesas yra išlaikyti konfliktą „karštos“ stadijos.
Be to, taikdarių misija galėtų padėti išspręsti Ukrainai kelias problemas. Viena jų – sienos kontrolė. Prisiminkime, kad pagal Minsko susitarimą Ukrainai būtų suteikta galimybė perimti sienos su Rusija kontrolę konflikto zonoje tik po rinkimų separatistų teritorijose bei politinio konflikto sureguliavimo, t. y., švelniai tariant, negreitai arba niekada. Tačiau taikdarių kontingento įvedimas ir susitarimas, kad šis kontingentas turėtų prižiūrėti ir sieną, leistų nutraukti separatistų aprūpinimą iš Rusijos (arba bent padėtų surinkti neginčijamų įrodymų, kad toks aprūpinimas tebevyksta).
Suprantama, kad Rusijai konflikto zonoje Rytų Ukrainos teritorijoje nereikalinga „trečiosios šalies“ akys ir durklai.
Kai bus suvokta realybė
Tačiau esminiu dalyku, be kurio, atrodo, konflikto Rytų Ukrainoje sprendimas nėra įmanomas, tebėra realios situacijos suvokimas. Šį suvokimą turi pasiekti Vakarų pasaulis. Kad to suvokimo kol kas nėra, pademonstravo ir čia nuolat minimas Minsko susitarimas, kuris grindžiamas prielaida, jog šią situaciją vis dar įmanoma išspręsti už derybų stalo, prisibeldžiant iki Maskvos proto balso.
Reali situacija iš tikrųjų yra kitokia – Maskva pradėjo naują šaltąjį karą su karšta šio karo išraiška Rytų Ukrainoje. Ši mintis turi būti pagrindu naujai Vakarų pasaulio strategijai (kol kas adekvačiausiai į situaciją ir jos realijas reaguoja NATO, stiprindama savo rytinių teritorijų saugumą – steigdama itin greito reagavimo pajėgas bei operatyvinius štabus Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje).
Aštriu klausimu lieka ir tai, ką daryti su Ukraina. Čia yra kelios galimybės. Viena jų – atsargi. Nustatyti Vakarų pasaulio ribą pagal egzistuojančią Europos Sąjungos ir NATO sieną. „Paaukoti“ Kijevą Maskvai, paliekant Ukrainą Rusijos įtakos zonoje, tikintis, kad Kremlius toliau neis, o jei ir eis, tai naujos nustatytos zonos ribose: atplėš šiaurės Kazachstaną, „adaptuos“ Baltarusiją, bandys karinėmis priemonėmis palaužti Gruziją ir Moldovą bei pan.
Kita strategija – visapusiškas Ukrainos palaikymas, galbūt net įsipareigojimų pagal primirštą Budapešto memorandumą aktualizavimas, letalinių ginklų Ukrainai teikimas ir pan. Šis žingsnis Vakarų Europai vis dar yra psichologiškai sunkus, nes reikštų atvirą konfrontaciją su Rusija. Nors Maskva propagandos priemonėmis kaltina Vakarų pasaulį priešiškumu, susivienijusioje Europoje vis dar bandoma išvengti tiesioginio konflikto ir atviros priešpriešos su Rusijos Federacija.
