Kaip nedaryti klaidų, galinčių kainuoti gyvybę? Kada reikėtų suskubti kviesti greitąją medicinos pagalbą, o kada kreiptis į savo šeimos gydytoją? Kuriuo telefonu – 112 ar 113 – geriau skambinti, jei reikia skubios pagalbos?
Į šiuos klausimus atsakyti paprašytas Vilniaus greitosios medicinos pagalbos kvalifikacijos kėlimo ir mokymų skyriaus vadovas Mindaugas Kliukas konstatavo, kad neretai indėlis į gyvybės išsaugojimą yra net tik greitosios medicinos pagalbos, bet ir paties paciento ir jo artimųjų atsakomybė.
„Kuo žmogus ar jo artimieji objektyviau įvertins būklę, supras, kad jam reikalinga skubi medicinos pagalba, tuo nukentėjusiajam bus daugiau šansų išgyventi, išsaugoti savo darbingumą, veiksmingumą ir visavertį gyvenimą“, – kalbėjo jis „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“.
Užuot kvietę GMP turėtų eiti į polikliniką
M. Kliuko aiškinimu, skubioji pagalba yra tokia, be kurios žmogus gali numirti arba prarasti savo darbingumą, ženkliai prarasti gyvenimo kokybę. Taigi tučtuojau kviesti medikus reikia, kai suprantama, kad žmogui „čia ir dabar“ nesuteikus pagalbos, baigsis liūdnai.
Paklaustas, kokie konkretūs simptomai signalizuotų skubiosios pagalbos poreikį, specialistas pastebėjo, jog tai – amžinas klausimas, mat dažnai pasitaiko toks paradoksas: kada reikia greitosios, žmonės eina į polikliniką, o kada reikia eiti į polikliniką – tada kviečia greitąją pagalbą.
„Pirmiausia, kas gali įvykti – tai sustoti širdis, kvėpavimas. Todėl labai svarbu, kad didžioji visuomenės dalis mokėtų gaivinti, atlikti pradinį gaivinimą ir iškviestų greitąją pagalbą. Jei žmogus staiga prarado sąmonę ar ji sutriko, jei sutriko kvėpavimas, pasidarė labai retas arba labai dažnas – skubių būklių yra daug. Bet, bendrai paėmus, reikia įjungti šaltą protą ir pagalvoti, ką galime pataisyti patys, kas nėra skubu ir galima ramiai nueiti į polikliniką, ten gauti maksimalią informaciją, pagalbą arba išsirašyti vaistų“, – vardijo jis.
Kada kviesti medikus, o kada – važiuoti pačiam?
Kada geriau į ligoninę važiuoti pačiam ar būti vežamam artimąjį, o kada laukti greitosios? Pasak M. Kliuko, visada reikia pasverti, kas atvyks greičiau, ar nevežant nepablogės būklė.
„Jei gausiai kraujuojama, įvyko kažkokia nelaimė, greičiausiai jūs bent sąmoningas nenuvažiuosite iki ligoninės priėmimo – tada reikia atlikti tam tikrus veiksmus, kurie dabar sustabdytų kraujavimą ir palaikytų jūsų arterinį kraujo spaudimą. Jei jums staiga pradėjo skaudėti krūtinę, atsirado spaudžiantis, gniaužiantis skausmas, taip pat iki priėmimo pats galite nenuvažiuoti, nesuteikus pirmosios pagalbos. Paskambinus į dispečerinę visada bus visuomet suteikta informacija, ką daryti ir kaip geriau elgtis – ar laukti greitosios 10–15 minučių, ar galima vykti pačiam“, – patarė pašnekovas.
Paklaustas, ką būtina paminėti paskambinus į pagalbos centrą, specialistas patarė apsišarvuoti ramybe ir tiesiog atsakinėti į dispečerio klausimus:
„Jie yra nustatyti per ilgą ir karčią patirtį, mes klausinėjame ne dėl kažkokio įdomumo. Pradinė pagalba jau yra suteikiama telefonu, jei reikia gaivinti žmogų, dispečerinės darbuotojas visada pasakys, kur dėti rankas, kaip, kiek dažnai spausti, kiek giliai, ką daryti kitokiais atvejais. Nereikia manyti, kad norima šiaip sau pakalbėti, kai yra kalbamasi su dispečeriu, tuo metu greitoji pagalba jau važiuoja.“
Skambinti 112 ar 113?
Paklaustas, kokiu numeriu – 112 ar 113 – reikėtų kviesti pagalbą, M. Kliukas pažymėjo, kad abu šie numeriai turi teisę gyvuoti, tik kiekvienas jų turi nedidelę savo specifiką.
„Jei įvyko didelė nelaimė, tarkime, autoįvykis, kai reikia labai daug specialiųjų tarnybų pagalbos – policijos, ugniagesių gelbėtojų, greitosios, tada, be abejo, geriau skambinti 112, taip pat jei įvyko kažkoks gaisras, sprogimas ar kita didelė nelaimė. Jei jums reikalinga tik konsultacija, pasikalbėti, paklausti, ką daryti vienu ar kitu sveikatos sutrikimo atveju, tada galima skambinti 113 konsultaciniu telefonu. Juo paskambinę galite išsikviesti greitąją ir ūmių būklių atvejais. Tad šie abu telefonai turi teisę lygiavertiškai gyventi“, – pastebėjo jis.
Dažnai pasitaiko toks paradoksas: kada reikia greitosios, žmonės eina į polikliniką, o kada reikia eiti į polikliniką – tada kviečia greitąją pagalbą.
GMP atstovas priminė, kad šiaip miestuose greitoji, jei tai skubus atvejis, visada atvyksta iki 15 minučių. Kada tai būna lėtinės ligos paūmėjimas, tada atvyksta per 25 min.
„Užmiestyje gali užtrukti šiek tiek ilgiau, bet irgi stengiamasi kuo greičiau. Labanoro girioje, deja, reikėtų palaukti, taip jau yra, kad laikas diktuoja savo sąlygas“, – sakė jis.
Dauguma atvejų – lėtinių ligų paūmėjimas
Nors greitoji pagalba turėtų būti kviečiama gyvybei pavojingais atvejais, M. Kliuko teigimu, realybė tokia, kad greitosios brigadų pagrindinis krūvis yra įvairiausių lėtinių ligų paūmėjimai.
„Pavyzdžiui, dažna liga – arterinė hipertenzija, žmogui pakilo arterinis kraujo spaudimas, žmogus jaučiasi nekaip, turi paskirtų vaistų, jų išgeria, bet neturi kantrybės laukti, apima panika, kviečia greitąją pagalbą. O kol atvažiuojame, kadangi būna išgėręs vaistų, tas kraujo spaudimas būna sumažėjęs.
Bet būna ir taip, kad jis nesumažėja ir vis tik reikalinga mūsų pagalba. Tačiau sunku nustatyti telefonu, ar ten būtina važiuoti, ar nebūtina, bet stengiamės visada padėti žmogui. Net jei matoma, kad greitoji pagalba buvo iškviesta be reikalo, pagalba vis tiek suteikiama – bent jau patariama ar kažkur nukreipiama, arba patys medikai suteikia pagalbą“, – komentavo jis.
Nors Lietuvoje nėra numatytos baudos, priešingai nei Latvijoje už skubios pagalbos nereikalaujančius iškvietimus, M. Kliukas sutiko, kad kai kuriais atvejais tai išties būtų reikalinga.
Artimųjų rankose – aukso įrankis
Neretai artimuosius nelaimės akivaizdoje ištinka stresas ir jie nesugeba priimti tinkamų sprendimų:
„Viena iš greitosios pagalbos specialistų kompetencijų yra pagalbos teikimas artimiesiems. Mes žinome šią problemą ir žinome, kad žmogus būna ne vienas, dažniausiai jį palaiko draugai, artimieji. Dažniausiai jie padeda, bet kartais pasitaiko ir atvirkščiai. Bet mes turime priemonių, kaip padaryti taip, kad visi būtų patenkinti.“
Tačiau kitą kartą jų rūpestis būna perdėtas ir greitąją pagalbą jie iškviečia ne didesnio reikalo.
„Būna, kad panikuoja ne ligonis, o artimasis ir nelabai objektyviai įvertina būklę. Taip jau yra, žmogus jaudinasi dėl savo artimojo, būtų nuodėmė už tai jį smerkti. Ne veltui dispečeriai pasako, kaip dar kartą blaiviai patikrinti būklę. Dažniausiai tai padeda.
Tačiau visada reikia prisiminti, kad artimųjų rankose – labai daug dalykų. Labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių mokėtų atlikti pradinį gaivinimą, galėtų sustabdyti ūmų kraujavimą ar bent jau nuraminti pacientą.
Taip pat žinokime, kad yra pagalvos telefonai ir atsitikus nelaimei ten paskambinus galima gauti bent jau pradinę informaciją, kaip elgtis, tereikia nusiraminti ir klausytis, kas yra sakoma ir daryti tai, ko prašoma. Ir reikia kantrybės, nes suprantu, kad vykstant į kvietimą laikas eina vienaip, o kitaip jis eina jau laukiant pagalbos, kada atrodo kad visas pasaulis apsivers aukštyn kojomis“, – apibendrino M. Kliukas.
