Stasys VARNECKAS
Nutarė sodiečiai surengti konkursą ir išsiaiškinti, kas gyvenime daugiau patyrė išbandymų ir yra pats kantriausias. Konkurso idėją, savaime aišku, pamėtėjo sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. Tai labai reikalingas renginys, aiškino Banaitis, nes naujoji valdžia visus jau įtikino, kad ši žiema ir krizė bus labai šaltos ir ne visiems pakaks malkų. Žodžiu, ją iškęs tik patys ištvermingiausi. - Tad ir pasiaiškinkime, mieli sodiečiai, - baigė savo pranešimą intelektualas, - kas iš mūsų yra labiausiai užsigrūdinęs ir turi daugiausia šansų išlikti. Prašau! Kas pretenduoja į laurus? Pirmoji į laurus pretendavo barmenė Morta: - Aš, mieli kaimynai, kasdien kaip voverė sukuosi tarp girtų ir nevalyvų padarų. O ar kas girdėjo, kad būčiau bent kartelį pasiskundusi? Štai kokia aš kantri! - Taigi taigi, kaipgis, - iš karto atsiliepė Anskaitienė. - Ir aš būčiau kantri, jeigu man į kišenę kaimynų pensijos plauktų. - Tu šiokia, tokia ir anokia, - išvardijo savo priekaištus barmenė Morta. - Tu turi tik vieną girtuoklį - senį Anskaitį, o man kasdien su dešimtimis kariauti... Moterys dar lenktyniavo, kurios liežuvis vikresnis, o Banaitis jau kvietė į konkursą kitus pretendentus. Laurų labai reikėjo buvusiai bibliotekininkei Vandai, kuri patyrė daugybę moralinių kančių, kai valdžia naikino kaimo biblioteką, savo ligomis ir daktarais skundėsi bobulė Agota. O Rimkuvienė visiems priminė, kad ji pagimdė penkis vaikus. - Galvojate lengva buvo? Galvojate, kad vaikus gandrai atneša? Sodiečiai, žinoma, taip negalvojo, tačiau Rimkuvienės nuopelnus iš karto sumenkino Anskaitienė: - O kiek tu pašalpų susižeri? Panaikins štai valdžia lengvatas - pažiūrėsime, kaip tada prieauglį gaminsi. Pagaliau atsistojo buvęs veterinaras Tadas. Anksčiau buvo žmogus, kaip visi - mėgo taurelę pakilnoti, dūmelį papūsti, tačiau dabar jau nežinia kiek metų - abstinentų abstinentas. - Aš ilgai mąsčiau, - lėtai sverdamas žodžius, pradėjo Tadas.- Tačiau prisiminęs, kiek man teko ištverti, nusprendžiau: aš, ko gero, esu vertas kantriausio sodiečio vardo. Po tokios įžangos visi sukluso. Net bobulė Agota, kuri jau buvo beužsnūstanti, pakėlė galvą. - Lygiai prieš dvidešimt metų, - tęsė Tadas, - sunegalavo Balaišio karvė. Dobiliukų su rasa prisiėdė ir išsipūtė. - Taip, tikrai taip buvo, - patvirtino Balaišis. - Bet atleisk, meldžiamasis, aš nemanau, kad tąsyk labai daug kantrybės ir pastangų reikėjo - Tu teisus, Balaiši. Suverčiau tai tavo žalajai butelį aliejaus - visi galai prakiuro. Bet aš ne apie tai... Ar tu pameni, kaip man tada atsilyginai? Siūlei tris rublius - neėmiau. Tada kyštelėjai butelį "Maskvos ypatingosios". Gardi buvo tų laikų degtinėlė... - Lyg ir nepamiršau. - Tai štai, Balaiši, aš to butelio dar nepraėmiau. Praveriu spintelę, pasižiūriu ir vėl uždarau. Ir taip kasdien, ir taip jau dvidešimt metų. Dvidešimt! Visi sodžiaus vyrai išsižiojo ir pradėjo supratingai linkčioti galvas. - Čia tai bent! Ir iš kur tiek kantrybės? Banaičiui buvo aišku: kantriausio, ištvermingiausio sodiečio vardas ir be balsavimo atiteks Tadui. - Aš tvirtai įsitikinęs, kad su tokia kantrybe ponas Tadas lengvai pakels visas krizės negandas.
