„Mokytoja, ar už gramatikos klaidas mažinsite pažymį?“- paauglystėje prieš kontrolinius teiraudavomės nefilologinių dalykų pedagogų. „Ne, tik parašyk, ką reikia…“ - mums būdavo atsakoma, nuslepiant, kad ir pati tamsta mokytoja neturi nei noro, nei laiko kreipti dėmesio į gramatiką, o gal apskritai stokoja šiuolaikinių kalbinių žinių.
Abitūros ne kalbų egzaminuose taip pat niekas nebaudžia už kalbos klaidas – gal kad taisomų darbų konvejeris greičiau judėtų, o gal ir dėl šekspyriškos minties: „Ką reiškia vardai? Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?” Tad ilgainiui auditorijas užpildė nereikli ir nekritiška savo ir kitų kalbai studentija, ir tik vienas kitas, dar išlaikęs savigarbą ir mokantis taisyklingai, sklandžiai reikšti mintis, neretai nustemba, bet slepia pasipiktinimą darkytai kalbančiais dėstytojais, kurie taip atkakliai laikosi slavybės užkrato ar anglikonizmų mados.
Lietuvių valstybinės kalbos įstatymo 21 straipsnis skelbia: „Taisyklingos valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimai įtraukiami į valstybės tarnautojų, pedagogų <…> atestavimo nuostatus ir taikomi atsižvelgiant į kvalifikaciją bei einamas pareigas.“ Būtent taikyti taisyklingą kalbą akivaizdžiai sunkiai sekasi mūsų akademiniams šviesuoliams. Bet apie kokią kalbinę atestaciją galima kalbėti, jei dėstytojas dirba nuo tarybinių laikų, o kalbos įstatymas priimtas 1995 m.? Todėl kalbinė švara lieka profesorių sąžinei. Be to, joks įstatymas nėra veiksmingas, jei nėra jo laikomasi ir net nereikalaujama to daryti. Kas gi skųsis dėstytojo silpna viešąja kalba, kai universitetai džiaugiasi, jog apskritai yra, kas dėsto, nors ir neaiškia, hibridine kalba.
Štai, pvz., studentai iš vienos Lietuvos akademijos teigia galintys tik aikčioti, kai kalbos kultūros ateina dėstyti žmogus, kurio gimtoji kalba net nėra lietuvių, kuris, aiškindamas kalbos klaidas, padaro jų antra tiek ir vargu ar pats supranta, ką šneka. Pasitaiko dar dėstytojų, kurie „neįpranta“ į kiekvieną studentą kreiptis pagarbiai „Jūs“ – tai jau ne kalbos kultūros, o bendrosios žmogaus kultūros reikalas. Tiesa, yra ir teigiamų pavyzdžių, kai, tarkim, penkiasdešimt metų dėstantis matematikas renkasi žodžius, paaiškina, kuris terminas tinkamesnis, atidžiai kirčiuoja, konsultuojasi su studentais suabejojęs ir t.t. Tačiau tai – veikiau išimtis nei taisyklė.
Pagaliau nepamirština, jog kiekvieno žmogaus kalbos ribotumas pažymi jo pasaulio ribotumą. Tad ko vertos dėstytojo žinios, jei jis nesugeba jų normaliai perteikti studentams? Kaip gali studentas mėgti dėstomą dalyką, jei apsamanojęs profesorius ne tik kad nekalba ir nesistengia kalbėti taisyklingai, bet ir su retorika yra gerokai susipykęs (jei ne dėsto, o skaito iš vadovėlio, bent galėtų padaryti tai raiškiai, o ne monotoniškai murmėdamas pats sau). Perdirbant S. Parulskio posakį, gal geriau jau blogas kvapas iš burnos negu bloga kalba iš auditorijos? Vienas Prancūzijos studentas užprotestavo egzamino rezultatus, nes užduotys buvo suformuluotos netaisyklinga prancūzų kalba, ir laimėjo bylą! Lietuvoje tai būtų nesuprastas reikalas, nes kalba, kaip mokymosi ir bendravimo įrankis, nevertinama. Ko gi stebėtis, kad lieki nesuprastas dėstytojų ir studentų bei pasijunti nesmagiai dėl savo pastabėlės, aptariant konkursinį biologo darbą, kad vis dėlto tradiciškai juk reiktų kirčiuoti bẽbras, o ne bèbras. Bet kam tai rūpi...
Kita vertus, anot M. Adomėno, visų kalbos vartotojų padėtis (ir patirtis) primena liulantį pelkės paviršių: į kurį negali atsispirti, niekuo negali pasikliauti, o atrama – įgimtas kalbos jausmas – prasmenga po kojomis, paslaptingai instancijai – Kalbos komisijai – išleidus dar vieną aplinkraštį ar instrukciją. Vis dėlto keista, jog tiek studentai, tiek dėstytojai mano, jog jei mokeisi kalbą mokykloje, išėjai semestrinį kursą universitete, jau niekad ir nebereiks mokytis jos ateityje, nes tai buvo laikina, praeinant, kažkokia vaikiška gyvenimo stadija. Jei kasmet mokomės naujų profesinių subtilybių, kompiuterinių patobulinimų, nereikia ignoruoti ir kalbos naujienų, mat kalba yra greičiausiai kintanti ir, be abejo, vertybinė mūsų gyvenimo dalis.
Net mokinukas žino, kad rengiantis viešajai kalbai, būtina pasitikrinti savo kalbos taisyklingumą, ypač kirčiavimą. Užsienio kalbų klaidas tikrinamės, o lietuvių mokame tobulai? O gal tik per daug gerai apie save galvojame? Kur dingo visų drąsa per Nacionalinį diktantą? Baisu buvo pažvelgti į savo tikrąjį kalbinį veidą? Veikiausiai daugeliui iš mūsų, pasak Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) profesoriaus L. Degėsio, ideali ramybės būsena yra nežinojimas, kad dar daug ko nemoki, ir nesistengimas sužinoti. O kai nieko nežinai, tai nežinai, kad nežinai – ir ramu.
Tik ar ne gėda mums patiems, studentams, kai skaitome amžinatilsį G.Beresnevičiaus mintis apie studijuojantį jaunimą: „Tai žmonės, mokyklų neparengti, neapsiskaitę, gramatinėm klaidom apkiautę lituanistai, puikiai atmintinai kalantys konspektus, bet nebesuprantantys nieko. <…> Žmonės, jauni žmonės, jau išsyk lūžę.“? Tada jūs pasakysite: „Gerai, svarbu, kad suprastum minties prasmę, turinį, o estetiką, vaizdingumą palikime rašytojams.“ Tik kodėl tuomet neinate į pasimatymą su netvarkingu, negražiu, sniaukrojančiu, blevyzgojančiu partneriu? Todėl, kad dvigubi standartai – ne naujiena mūsuose. Nepavargote dar nuo jų?
G. Aleknonis, aptardamas mažėjančio raštingumo priežastis, pastebėjo, kad prie kalbos puoselėjimo neprisideda veidmainiškumas visose sferose: su vienais kalbame vienaip, su kitais kitaip, ataskaitose rašome vienus skaičius, savuose užrašuose atsiranda kiti, „ant popieriaus“ gauname vieną algą, o „vokelyje“ – kitą. Lietuvių valstybinės kalbos praktikos dėstytoja, bėgant kursui, nuolat primindavo, kad taisyklingai kalbėti privalote tik viešumoje, antraip negausite darbo, kalbos inspektoriai užriaumos, o visur kitur turite nežabotą laisvę… (Beje, tik labai labai retas darbdavys potencialiam darbuotojui kelia reikalavimą mokėti taisyklingai ir kultūringai lietuviškai – svarbu, kad angliškai laisvai kalbėtų.) Dėstytojos padėtis irgi nepavydėtina: ji puikiai suvokia, kad visos apeliacijos į studentų sąžinę, meilę, vertybes kalbos atžvilgiu bus bevaisės, tad priversti išmokti gali tik bausmių baimė. Taip ir kuriame policinę visuomenę: laikomės įstatymų ne todėl, kad harmoningai ir disciplinuotai gyventi yra savaime malonu, o tik bijodami baudėjų: policininkų, inspektorių, viršininkų, tėvų.
Akademinė bendruomenė, bendradarbiaudama su kalbą norminančiomis institucijomis, yra ta visuomenės dalis, kuri daugiausia kuria naujadarus, todėl mes visi atliekame labai svarbų vaidmenį, vystant mūsų gimtąją kalbą. Balandis – švaros mėnuo, tad verčiau apsikuopkime pamažu savo vidinę, asmeninę žodyno netvarką, nepabijokime išsakyti pastabų „atsijungusiems“ nuo bendrinės kalbos dėstytojams, užuot išsityčioję iš kalbininkų pasiūlymų, keliaklupsčiavę prieš anglų kalbą ir žaginę savo gimtąją svetimais žodiniais falais ar jų junginiais; negarbinkime Saulėno, nesišaipykime patys iš savęs, iš savo kalbos, kaip tapatybės dalies. Kalbėti gražia, taisyklinga bendrine kalba yra garbė, o ne slegianti pareiga dėl neva vėzdu grūmojančio kalbininko už nugaros. Universitetinis išsilavinimas turi liudyti ne tik mūsų pasirengimą atlikti sudėtingiausius uždavinius, bet ir mąstymo kaitą, kuri ateina per mūsų brandų ir solidų kalbos padargų valdymą, žodyno turtėjimą ir tinkamą jo vartojimą. Antraip ko mes sėdime auditorijose? Šekspyras jau kitaip iš mūsų nusijuoktų: „Jie buvo didžiojoj kalbų puotoj ir ten prisivalgė trupinių.“
