Statistikos departamento duomenimis, spalį metinė vartojimo prekių ir paslaugų kainų infliacija buvo 8 procentai. Tai buvo sparčiausia infliacija nuo 2008 metų finansų krizės laikų, ir jau žinome, kad lapkritį infliacija dar ūgtelėjo ir buvo didesnė negu 9 procentai. Labiausiai infliacijos šuolį lėmė labai didelis degalų, šilumos energijos, elektros, gamtinių dujų, malkų ir maisto kainų pokytis.
Tačiau apklausa parodė, kad spalio pabaigoje 61 proc. atsakiusiųjų teigė, kad metinė infliacija Lietuvoje buvo didesnė negu 8 proc., o likusieji galvojo, kad infliacija buvo panaši ar mažesnė. Apskritai 38 proc. atsakiusiųjų manė, kad metinė infliacija Lietuvoje spalį buvo dviženklė. Dažniau, kad infliacija buvo dviženklė, teigė vyresni ir mažesnes pajamas gaunantys asmenys.
Viena vertus, to ir buvo galima tikėtis, nes mažesnes pajamas gaunančių asmenų išlaidų maistui ir energetiniams produktams dalis nuo visų išlaidų yra daug didesnė negu gaunančių didesnes pajamas asmenų. Tačiau įdomu tai, kad Lietuvoje jaunimas yra linkęs nuvertinti infliaciją, kai euro zonoje yra priešingai, ir būtent jaunimas dažniau įvardina didesnius negu faktinė infliacija skaičius. Tai, matyt, susiję su tuo, kad Lietuvoje jaunimo finansinė padėtis yra palyginti geresnė negu daugelyje Europos Sąjungos šalių, o vyresnio amžiaus asmenų, priešingai – prastesnė. Be to, galbūt jaunimą dažniau negu vyresnius asmenis pasiekia žinios apie Statistikos departamento skelbiamą oficialų infliacijos lygį.
Paklausti, kaip per artimiausius dvylika mėnesių keisis vartojimo prekių ir paslaugų kainos, gyventojai buvo dar pesimistiškesni. Absoliuti dauguma atsakiusiųjų teigė, kad po metų kainų lygis šalyje bus didesnis, o infliacijos prognozių vidurkis siekė 18 procentų. Tik 26 proc. atsakiusiųjų teigė, kad per metus kainos padidės iki 10 proc., o likusieji manė, kad metinė infliacija po metų bus didesnė. Mažesnę infliaciją prognozuoja jaunesni, didmiesčių ir didesnes pajamas gaunantys asmenys.
Tokių infliacijos lūkesčių dramatizuoti nereikėtų, nes lietuviai istoriškai yra linkę prognozuoti didesnę infliaciją, negu ji yra iš tiesų. Geras to pavyzdys yra 2017 metai. Statistikos departamento vykdomos apklausos duomenys rodė, kad tų metų pradžioje lietuviai tikėjosi didesnio negu 20 proc. kainų šuolio per vienus metus, tačiau faktinė didžiausia metinė infliacija per tą laikotarpį buvo 4,8 procento. Visgi labiau reikėtų kreipti dėmesį ne į patį prognozių vidurkį, bet į jo pokytį, kuris yra gana didelis per metus ir kuris darys įtaką ir gyventojų, ir verslo sprendimams kitais metais.
Augant infliacijai, žmonės linkę daugiau išlaidauti ir investuoti bei mažiau taupyti. Jeigu infliacijos lūkesčiai liks dideli, tai skatins vartojimą ir investicijas. Išaugę infliacijos lūkesčiai daro nemažą įtaką ir gyventojų lūkesčiams dėl algų ar socialinių išmokų bei verslui nustatant prekių ir paslaugų kainas. Įmonėms kur kas lengviau didinti prekių ar paslaugų kainas, o gyventojams prašyti didesnių pajamų, kai vyrauja didesnės infliacijos lūkesčiai. Tą rodo ir šiemet labai dažnai kartojama frazė: „Keliame kainas, nes viskas brangsta“.
Tikimybė, kad išsipildys gyventojų lūkesčiai dėl 18 proc. metinės infliacijos per artimiausius dvylika mėnesių, yra labai minimali. Pirmiausiai tai reikštų, kad infliacija dvigubai viršytų prognozuojamą pajamų didėjimą, ir tokiu atveju minčių apie ekonomikos augimą nebebūtų. SEB grupė prognozuoja 5,4 proc. vidutinę metinę infliaciją Lietuvoje, tačiau darome prielaidą, kad kitų metų spalį metinė infliacija bus tik arti 1 procento. Manome, kad nuo pavasario ims mažėti energetinių produktų kaina pasaulinėje rinkoje, ir tai darys jau neigiamą įtaką infliacijai mūsų šalyje. Be to, maisto kainų augimo pikas turėtų būti pasiektas kitų metų pirmą pusmetį, ir mažai tikėtina, kad kitų metų spalį metinė infliacija būtų didesnė negu dabar. Tačiau paslaugų infliacija nelėtės ir po metų veikiausiai bus ne mažesnė negu dabar.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
