Autorius: Robertas Trakys, sportin.lt
Biatlono 20 km asmeninės lenktynės Sočio olimpinėse žaidynėse. Tarp 89 dalyvių į distanciją dešimtas iššliuožia geltona apranga dėvintis 23 metų Tomas Kaukėnas. Startuoja lietuvis taip, jog operatoriai priversti nukreipti kameras nuo varžybų favorito Martino Fourcade iš Prancūzijos į jį. Trijose šaudymo zonose be klaidų šaudęs T.Kaukėnas ketvirtąją pasiekia su geriausiu laiku tarp visų biatlonininkų, tačiau ten suklysta trissyk, palaidodamas viltis jau Sočyje iškovoti pirmą žiemos olimpinių žaidynių medalį Lietuvos istorijoje. Rungtyje biatlonininkas užėmė 23 vietą, o pagal greitį trasoje buvo net 11-as.
Nusivylimas dėl išsprūdusio medalio, žiniasklaidos dėmesys, šiltos sutiktuvės grįžus į Lietuvą – šie dalykai laukė T.Kaukėno finišavus. Koks yra lietuviams žiemos sportą priminęs biatlonininkas?
– Užplūdus dėmesiui sakei, jog po mėnesio vėl būsi paprastas Tomas Kaukėnas. Ar norėtum būti įžymus visą laiką?
– Aišku, malonus jausmas, kai visi žino, sveikina. Net gatvėje kai kurie jau lyg ir atpažįsta. Na, gal tik man taip atrodo, bet kada važiavau troleibusu, žmonės atsisukdavo ir pažiūrėdavo. Gal dėl to, jog su šita žalia striuke važiavau (rodo į olimpiečiams skirtą striukę – aut.past). Bet visą laiką įžymus gal ir nenorėčiau būti, nes pokalbiai su žurnalistais ir panašūs dalykai užima daug laiko, nėra laisvės. Vis reikia važiuoti, kažką aiškinti, tačiau jausmas geras.
– Ar po tavo starto asmeninėse lenktynėse pajutai didesnį lietuvių susidomėjimą biatlonu?
– Grupės draugai sakė, kad stebėjo, taip pat gavau pasveikinimą nuo kūno kultūros specialybės antro kurso studentų. Dėstytojas perdavė nuo studentų man sveikinimus bei nustebo, jog tiek daug žmonių žiūrėjo mano startą, net ir šiesiaplaukės merginos (juokiasi). Anksčiau niekas nesidomėdavo, niekas negirdėdavo, nežinojo, kas tas biatlonas. Tai gal ir jaučiasi, jog šiek tiek biatlonas yra daugiau žinomas.
– Nemėgsti klausimų apie tikslus, tačiau esi sakęs, jog vienintelis tikslas yra, kad sezonas būtų geresnis nei prieš tai buvęs. Ar gali pasakyti, jog šis sezonas geresnis nei pernykštis?
– Manau, kad jau galiu pasakyti. Olimpiada yra svarbesnės varžybos nei pasaulio čempionatas. Kai kurie net sako, jei pasaulio čempionate tu būsi aštuntas, o olimpiadoje – 16-as, tai maždaug bus tas pats. 23 vieta olimpiadoje yra geriau nei 22 vieta pasaulio čempionate. Žinoma, norėjosi būti aukštesnėje vieotoje nei pasaulio čempionate, bet čia olimpinės žaidynės, tad sezonas buvo labai geras.
– Sočyje visose distancijose nesėkmingai šaudei paskutinėse šaudyklose. Kokios to priežastys?
– Sprinte padariau klaidą, kad šiek tiek nepatogiai atsistojau ir vis tiek šaudžiau. Nuovargio kažkokio nebuvo, nes neilga distancija, nespėji tiek pavargti kaip 20 km distancijoje. Negaliu paaiškinti kodėl persekiojime aš tiek prašoviau. Gal sutrukdė tiek psichologija, tiek nuovargis. O per individualią rungtį nuovargis buvo didelis, jau net kojas traukė, negalėjau nuo kalno leisdamasis normaliai atsipalaiduoti. Vis tiek jaučiau, jog geras šaudymas – trys nuliai – tai reikia pataikyti, nes negaliu susimauti, kad taip gerai pradėjau. Bet vat, nepavyko...
– Minėjai, jog po asmeninių lenktynių prie tavęs priėjo lenkų žurnalistė. Kuo domisi užsieniečiai?
– Pirmiausia ji mane pasveikino, buvo nustebusi, kad tokios mažos šalies biatlonininkas yra pirmas. Jai buvo labai įdomu sužinoti, kas atsitiko, kodėl nepataikiau paskutiniame šaudyme. Šiek tiek paguodė ir labai džiaugėsi tarsi pati būtų lietuvė.
– Kaip reagavo kiti biatlonininkai, konkurentai?
– Visi sveikino: ukrainiečiai, kazachai, bulgarai, čekai, italai... Italų komanda tikrai labai gera, treneris iš toli sveikinasi ir džiaugiasi. Ukrainiečių treneris V.Urbanovičius sveikino, latvių treneriai, federacijos vadovai. Sportininkai nelabai.
– Kodėl žiniasklaidoje neretai galima išvysti žodžių „jei Kaukėnas ir toliau sportuos“, „jei nebaigs karjeros“. Iš kur tokios aplinkinių dvejonės?
– Aš niekada nekalbu apie tolimus tikslus, tai gal visi susidarė įspūdį, kad aš nenoriu sportuoti ir noriu mesti. Kaip sakiau, aš nieko nežadu, todėl nesakau, kad dalyvausiu kitoje olimpiadoje, nes kitaip gali būti žodžio neištęsėjimas. Laikas viską parodys. Nesakau, jog esu stipriausias Lietuvoje, nes ir šalies čempionate galiu Karoliui Dombrovskiui pralaimėti, nemėgstu žadėti. Mesčiau tik tada, jei patirčiau traumą, būtų grėsmė sveikatai ar didžiuliai nesutarimai komandoje.
– O įsivaizduoji save kaip Olę Einarą Bjoerndaleną – 40 metų ir dar startuoti olimpiadoje?
– Taip toli nežiūriu, bet jei pradėčiau rodyti tokius rezultatus kaip ir jis, tai tikrai sportuočiau. Jei, pavyzdžiui, kitoje olimpiadoje laimėčiau medalį, tada sportuočiau ir dar vieną olimpinį ciklą. Biatlonas man yra patinkantis darbas. Sakau darbas, nes iš to aš gyvenu. Kodėl nesportuoti iki 40 metų? Sveikatai tai naudinga. Geriau nei sėdėti kažkur biure. Jeigu rodyčiau tokius rezultatus, kaip ir O.E.Bjoerndalenas, tai ir iki 40 metų sportuočiau.
– Žiūrovai tave mato kaip mandagų, kuklų, gana tylų sportininką. Koks esi su draugais ir artimaisiais?
– Apie save nemėgstu kalbėti, nežinau, koks esu. Būdamas su artimais draugais daugiau pasakoju istorijų, reiškiu daugiau emocijų nei kalbėdamas su žurnalistais ar svetimais žmonėmis. Su niekuo nesipykstu, jau net neatsimenu, kada bariausi, stengiuosi to išvengti. Nemėgstu prašyti, maldauti, įkalbinėti.
– Kokį automobilį vairuoji?
– Turiu „Audi A4“ 1997 metų. Dažnai vairuoju, kai būnu Lietuvoje. Prieš išvažiuodamas automobilį palieku tėvams, todėl kartais būna, jog Vilniuje esu ir be mašinos. Negaliu dar uždirbti geresnei, nors norėčiau naujesnės BMW, bet dar negaliu sau tokios leisti. Maniškė dar važiuoja ir gerai, o pirkti dėl to, kad pasirodyčiau, jog turiu gerą mašiną, tikrai nenoriu. Yra kitų minčių – norėčiau savo būsto, kad galėčiau grįžti po stovyklų užsienyje į savo kampą. Čia būtų kol kas vienintelė svajonė.
– Prieš varžybas klausaisi muzikos. Kokios dainos yra tavo grotuve?
– Įvairias dainas klausau. Pavyzdžiui, Sočyje klausiau dainuojamosios poezijos, su žodžiais, turinčiais prasmę. Jei gera daina, tai ir klausau. Ir hiphopą, ir repą, ir rusiškas, lenkiškas, latviškas, čekiškas. Kai keliauju užsienyje, dažnai išgirstu patinkančių dainų.
– Tavo biatlonininko idealas aiškus – O.E.Bjoerndalenas. O kuri biatlonininkė labiausiai patinka?
– Gražiausia tai Čekijos biatlonininkė Veronika Vitkova. Nesakau, kad ji mėgstamiausia, bet ji viena iš mieliausių. Triskart olimpinė čempionė Darija Domračeva man nepatinka, nors ji galbūt ir stipriausia, Tora Berger irgi nelabai... Vienos mėgstamiausios neturiu.
