Ką ir sakyti, šokiai projekte „Šok su manimi!“ sudrumstė parolimpiečio Tomo Kairio gyvenimą. 36-erių vyras jau spėjo permąstyti, į kokią „eketę“ jis buvo įmestas. Tomas džiaugiasi, kad likimas jam atsiuntė tokį išbandymą, o kartu ir sujaukė jo palyginti ramų ir turintį savą kasdienį ritmą neįgalaus lengvaatlečio gyvenimą.
Ką davė šou?
T.Kairys suvokė, kad vis dėlto nepajėgė kaip lygus su lygiais konkuruoti ant parketo su savo žavia partnere profesionalia šokėja Violeta Burneikiene, todėl ir iškrito.
Ką gero davė jam šis šou? Kaip vyras jaučiasi dabar, kai tapo žiūrovu, o ne dalyviu? Tokių klausimų jis išgirsta kone kasdien, nes yra atpažįstamas gatvėje, autobuse, traukinyje.
„Jaučiuosi gerai, nes eidamas į projektą neturėjau iliuzijų laimėti. Juk mano galimybės lankstant koją su protezu ir judant yra tikrai menkesnės. Bet juk aš, kaip ir mano likimo broliai, iš to paties kraujo, tų pačių raumenų, o svarbiausia – širdies žmonės. Ėjau išmėginti save, parodyti kitiems neįgaliesiems, kad jie tokie patys visuomenės nariai. Tokį tikslą mane kviesdami turėjo ir projekto organizatoriai“.
Tomas prisipažįsta, kad jam nejauku buvo gauti iš komisijos, o ypač iš vieno jos nario, pylos, jog ne taip laiko nugarą ar straksi, kad jam vis buvo pabrėžiama, jog visas šokis buvo sušoktas tik partnerės dėka. Žinoma, buvo ir susižavėjimo šūksnių, momentų, kai publika plojo atsistojusi. „Aš esu sportininkas, sportui atidaviau 20 gražiausių savo gyvenimo metų, bet per tą laiką nesulaukiau tiek dėmesio, kiek po šio projekto. Kai dabar einu Kaune, Vilniuje ar gimtajame Vilkaviškyje, mane palydi žvilgsniais. Štai visai neseniai važiavau traukiniu iš Kauno į Kybartus ir mačiau, kaip būrelis vaikų vis žvalgėsi į mano pusę ir šnabždėjosi. Paskui keli iš jų išsidrąsino ir priėję paprašė autografo. Sakė, nuveš mamai. Iš tiesų buvo labai malonu“.
Integracija ateis pati
Ką parolimpietis žada veikti vėliau, mat ir 36 metų vyro sportinė karjera eina į pabaigą. „Pagyvensim – pamatysim, – kalba vyras. – Ką čia gali planuoti ateičiai, jei net nežinai, kas bus rytoj. O kol kas ketinu pailsėti ir pagyventi ramiai, viską apmąstyti“.
Pasak psichologės Daivos Balčiūnienės, labai gerai, kad neįgalūs žmonės dalyvauja visuomenės gyvenime ir organizuojamose pramogose, nes jie tokie pat kaip ir mes visi. Diskriminuoti galinčius ir norinčius daryti ką nors įdomaus paprasčiausiai yra nemoralu. Tik į tuos žmones reikia reaguoti objektyviai, neperžengiant padorumo normų.
Beje, T.Kairys teigia, kad jis savęs nelaiko neįgaliu, nes protezas, kurį pastaruoju metu nešioja, jam patogus. „Iš tiesų būna žmonių, kuriems yra žymiai blogiau. Integracija į visuomenę užkoduota kiekvieno iš mūsų sąmonėje ir visai nesvarbu, ar vaikštai su protezais. Jeigu manysi, kad sunku, tai ir bus sunku. Pats žmogus turi stengtis kovoti už save, ir tada, manau, visuomenė pati integruosis į kitokį gyvenimą“.
Autorė Giedrė Milkevičiūtė
