Per Vėlines lenkai pagerbia mirusiuosius. Tai nuostabus reginys. Antradienio vidurdienį Poznanės centras ištuštėjo lyg Anglijos miestas per Kalėdas. Bet miesto pakraštyje rudeninio miško apsuptų kapinių takeliais lėtai ėjo minia žmonių. Kiekviena šeima prie savo artimųjų kapo nešė gėles ir specialiais dangteliais apsaugotas žvakes. Per pietus kiekvienas antkapis buvo papuoštas gyvomis gėlėmis bei degančiomis liepsnelėmis ir kapinės pavirto milžinišku virpančiu sodu.
Aš kelis kartus buvau šių iškilmių Lenkijoje liudininkas ir kiekvienas kartas buvo nepamirštamas. Prieblandoje, kai pradeda spausti šaltukas, dešimtys tūkstančių žvakių virsta ugnies archipelagu tarp tamsių antkapių ir medžių siluetų. Tolumoje choras gieda patriotines giesmes. Atrodo, kad matai plevenančias išėjusiųjų sielas. Jei tuo metu per nugarą neprabėga virpulys, vadinasi, kažkas su jumis negerai.
Štai ką reiškia būti europietiška tauta: įsivaizduojama mirusių, gyvųjų ir dar negimusių bendruomenė sulipinta klijais, kurie vadinasi „atmintis“. Tai jėga, kuri padėjo lenkams iškęsti beveik du amžius okupacijos. 1995 metais atliktos apklausos duomenimis, beveik 98 proc. lenkų per Vėlines eina į kapines. Gali būti, kad šiandien šis skaičius šiek tiek mažesnis, nes Lenkija tampa vis „normalesne“, šiuolaikiškesne, vakarietiškesne vartotojų tauta. Vietoj kapinių jaunas Poznanės gyventojas gali likti namuose su DVD filmu arba patraukti į „Tesco“ apsipirkti.
Tai yra sveika normalizacija tam tikru lygmeniu, bet tik – tam tikru. Nes tas, kuris nežino savo praeities, nežino, kas jis yra. Jei jums kada nors teko matyti, kaip pagyvenęs žmogus praranda atmintį, jūs žinote, kad žmogus be atminties tampa vaiku. Ir Europa be atminties nebūtų Europa.
Iš tikrųjų šiandien tai viena fundamentaliausių Europos problemų, mažiau matoma, bet tokia pat svarbi, kaip ir mūsų ekonominiai sunkumai ar visuotinės gerovės visuomenės krizės. Tai, kuo Europa buvo prieš 60 metų, lieka vienu svariausių argumentu (o gal net pačiu svariausiu) ir toliau kurti Europos Sąjungą. Bet jei niekas neatsimins, kokia buvo Europa prieš 60 metų, šis argumentas neteks jėgos.
Per pastarąsias kelias dienas aš pravažiavau nemažą Europos ruožą – nuo Berlyno iki Poznanės. Žiūrėdamas pro traukinio langą matai medines klėtis ir mūrinius ūkininkų namukus. Juos supa pušynai, beržynai ir bukų miškeliai. Saulėtą dieną viskas atrodo idiliškai. Bet tas, kuris nors kiek susipažinęs su istorija, žino, kad šių medžių šaknys maitinasi kompostu iš žmonių kūnų. Lenkų, kritusių kovoje prieš vokiečių okupaciją, kūnų. Žydų, žuvusių gelbėjantis nuo koncentracijos stovyklų, kūnų. Vokiečių kūnų, kurie žuvo bėgdami nuo puolančios Raudonosios armijos. Be abejo, taip ir rusų kareivių kūnų. Namai, kuriuos dabar matote pro vagono langą, beveik visi buvo jėga atiduoti kitiems savininkams. O ant kelio stovėjo Berlyno siena (šiandien jau sunku suprasti kur), „geležinė uždanga“, Stasi ir karinė padėtis.
Žinoma, atsiminti per daug irgi negerai. Individų atveju tai vadiname potrauminiu stresu. Praeitis mus persekioja. Bet Lenkijoje ir Vokietijoje, kaip ir kitur Europoje, vyrauja užmiršimo tendencija. Žmonės galvoja tik apie šiandieninius nepriteklius. Kai kurie vokiečiai kaltina lenkus, kad šie atima jų darbo vietas. Lenkams atrodo, kad juos išnaudoja vokiečių kompanijos. Lenkai ir vokiečiai kartu kaltina savo politikus dėl nedarbo, nusikalstamumo ir socialinio nesaugumo. Jiems trūksta perspektyvos ir padėti gali tik istorija.
Taigi šalia istorijos pamokų mums reikia ir memorialų. Berlyne mes su žmona klajojom tarp tamsiai pilkų holokausto aukoms skirto memorialo stelų. Memorialas užima visą kvartalą šalia Brandenburgo vartų. Siauri grįsti takeliai ir tamsios svyrančios akmens masės kėlė nerimą. Bet sieloje tampa lengviau, kai girdi vaikų, žaidžiančių slėpynes labirinte, juoką. Mintys vėl grįžta prie gyvųjų, o paskui atgal prie mirusiųjų.
Beje, tokiuose visuomeniniuose, valstybių inicijuojamuose memorialuose slypi pavojus. Šiandien vienas iš pagrindinių prieštaravimų tarp Vokietijos ir Lenkijos yra planas įsteigti „vokiškose“ Lenkijos teritorijose muziejų, skirtą išvarytiems vokiečiams. Ir visuomet kyla klausimas – kodėl valstybė turi paminėti būtent šią, o ne kitą tragediją? Kitos tautos, religinės grupės ar seksualinės mažumos, vadinančios save aukomis, reikalauja pripažinti jų „holokaustus“.
Didžiojoje Britanijoje prieš minint Žuvusiųjų pasauliniuose karuose dieną (lapkričio 11-oji), daugelis įsisega aguonos žiedą. Pagrindinė ceremonija – vainikų dėjimas prie Kenotafo (paminklo britų kariams) šalia Whitehallo. Teigiama, kad šia tradicija atiduodama pagarba visiems kariams, lakūnams ir jūreiviams, žuvusiems už mūsų laisvę. Bet neseniai Park-Line buvo pastatytas paminklas, pagerbiantis karuose žuvusius gyvūnus. O visiškai neseniai šalia Kenotafo atsirado paminklas karuose žuvusioms moterims. Pagerbimo eilės tvarka man atrodo tipiškai britiška: pradžioje kariai, paskui – gyvūnai ir jau tuomet – moterys.
Dažnai paveikesni būna nedideli paminklai, skirti vienai gyvenvietei ar net namui. Mažoje Rytų Berlyno aikštėje, buvusiame žydų kvartale, yra paminklas deportuotiems žydams. Tai tik bronzoje išlietas virtuvės stalas ir dvi kėdės, viena – nuvirtusi.
Šiandien pakanka pasirausti virtualioje erdvėje, kad sukurtum nuosavą memorialą. Šį straipsnį rašau „Rzymski“ (tai reiškia – „romietiškas“) viešbutyje Poznanėje. Jis pastatytas saikingo neoklasicizmo stiliumi, kuris gali vadintis lenkišku stiliumi 1930 metais, nacišku 1940-aisiais ar stalinietišku 1940-ųjų pabaigoje. Laiptinėje tarp antro ir trečio aukšto randu įrėmintus „Hotel de Rome“ Pozene (vokiškas Poznanės pavadinimas) 1941 metų planus. Architektas Franzas Bohmeris. Ir štai įsijungiu savo kompiuterį restauruotoje viešbučio kavinėje, aš naudoju belaidį internetą, kad naršyklėje surinkčiau „Franz Bohmer“.
Pasirodo, jis buvo vienas iš Hitlerio architektų. Jam taip pat teko užduotis pertvarkyti netoliese stovinčius imperatoriaus rūmus į fiurerio štabą – rezidenciją – rytinių teritorijų priežiūrai. Nešiojamasis kompiuteris krūpteli. Turbūt jame įsitaisė vaiduoklis.
Timothy Garton Ash, „The Guardian“
