Šlapią ir darganotą lapkričio 23-ios vakarą į šviesią Mokslų akademijos salę suplaukė itin gausus šviesuomenės būrys, gausus tiek, kad kaip anuomet prieš du dešimtmečius Sąjūdžio laikais, visi norintys į salę netilpo. Padiskutuoti aktualia tema – ar esame šeimininkais savo valstybėje, į pirmąjį visuomeninį diskusijų forumą sukvietė vienas iš buvusių Sąjūdžio žmonių – Alvydas Medalinskas. Į minimą susirinkimą Mokslų akademijos salėje, panašiai kaip ir prieš du dešimtmečius, susirinko nemažai akademinės, mokslo, kultūros bendruomenės žmonių.
Pastaruoju metu visuomenėje sklando antrojo sąjūdžio idėja. Galbūt ir tikėtasi buvo, kad apie antrąjį Sąjūdį forume bus gausiai diskutuojama, o gal ir pasiūlytos valstybės ateities vizijos. Tad kunigo Roberto Pukenio pasisakymas išties nuskambėjo kaip manifestas kurti antrąjį Sąjūdį, tačiau sekant Krescencijaus Stoškaus nuo tribūnos išsakytas mintis, garbi auditorija antrajam Sąjūdžiui nepribrendo, nes anot K.Stoškaus atmosfera salėje tvyrojo ne kaip prieš du dešimtmečius, o kaip prieš trisdešimt penkerius metus (suprask - brežnevinės stagnacijos metais).
Negalėčiau tokiam pesimizmui pritarti, nors tai sakydamas K. Stoškus buvo iš dalies teisus, tik čia matyt reikėtų kalbėti ne tiek apie diskusijos turinį, kiek apie formą. Prisipažinsiu, tuoj po renginio apėmė nusivylimo jausmas, nes iš garbių akademinių kalbėtojų ir tokios pat garbios auditorijos tikėjausi kiek kitokio pobūdžio pasisakymų ir minčių, ne tik apie nešvariąją „prichvatizaciją“ ir moralines vertybes, ar ne kartą girdėtą savimonės stokos konstatavimą, tačiau ir kokių nors mūsų valstybės raidos vizijų ar bent bendresnių siūlymų – ką daryti ir kaip keisti nusistovėjusią politinę sistemą. Bene vienintelis Vytautas Rubavičius įvardijo daugiau ar mažiau sistemines demokratijos deficito priežastis, tačiau iš jo lūpų išgirdome nūnai madinga tapusią mantrą apie politines partijas, kaip blogybę per se, o tai jau tikrai nebeįtikina. Dar daugiau, net pamaniau, kad tai buvo pirmas ir paskutinis toks forumas, tačiau netrukus supratau, kad mano lūkesčiai išgirsti daugiau siūlymų ir vizijų buvo mažų mažiausiai nepamatuoti. Ir štai kodėl.
Stebint viešąsias diskusijas televizijos ar radijo laidose, susidaro vaizdas, kad eterį užpildo siauras etatinių kalbėtojų ratas, kuris reiškia savo neretai ir „ekspertines“ nuomones visais klausimais, tačiau akademinės visuomenės atstovai į viešas diskusijas yra per retai įtraukiami. Panašu, kad tokie procesai jau ne vienerius ir ne kelis metus vyksta valdžios institucijose, kur specialistų nuomonės jeigu ir paklausoma, tai veikiau dėl „varnelės“ biurokratinėse ataskaitose. Priešingu atveju, ar atsirastų tokie absurdiški ir vienadieniai politiniai bei ekonominiai sprendimai, pavyzdžiui, mokesčių politikos klausimais, kaip antai – papildomas kūrėjų apmokestinimas PVM?
Ar būtų tiek teisėkūrinio niekalo, o tiksliau – įstatymų leidėjo „chaltūros“, jei būtų paisoma specialistų nuomonės? Ar ne dėl to ir Konstitucinis teismas nebeapžioja susikaupusių darbų? Tad ar verta stebėtis, kad diskusijų įgūdžiai greitai išnyks net akademinėje bendruomenėje, nes juk nėra baisesnio dalyko demokratinėje valstybėje, kaip patalogiškas valdžios pareigūnų kurtumas mokslo žmonių nuomonei. Nepanaudojamas potencialas pradeda savaime nykti. Ar galima tuomet pagrįstai tikėtis eilinio rinkėjo sąmoningumo, ar galima tikėtis, kad jis nebalsuos vėl už kokį naują šou verslo projektą rinkimuose?
Ar ne valdžios pareiga visų pirma yra šviesti visuomenę tam, kad valdžios institucijos visuomenės asmeny turėtų lygiavertį partnerį. Juk iš to laimėtų visi. Bet gal ir vėl manieji lūkesčiai nepamatuoti, nes apie tai kol kas galima tik pasvajoti, juolab kai visuomenės nuomonės negirdėjimas tapo mūsų aukščiausių valdžios pareigūnų politinės praktikos alfa ir omega. Bene ryškiausias pastarųjų dienų tokios praktikos pavyzdys lapkričio 24 d. Vilniaus miesto Savivaldybės tarybos partvirtintas vadinamasis Vilniaus miesto strateginis planas.
Tai išties „unikalus“ dokumentas. Unikalus savo mažareikšmiškumu ir beprasmybe, nes jis iš esmės nesukuria jokių pareigų nei dabartinei nei būsimoms Vilniaus valdžioms, jau nekalbant apie šio dokumento turinio abstrakcijas. „Unikalu“, kad tokiam dokumentui patvirtinti sostinės valdžiai pakako vos pusės minutės, o ne mažiau „unikalus“ meras, miesto bendruomenių atstovą nutraukė vos po kelių minučių net neleidęs pilnai išsakyti miestiečių nuomonės. Tačiau esmė ta, kad miesto bendruomenės dalyvavimas plano svarstyme buvo tik imitacinis, ir tai tik po primygtinių miesto bendruomenių atstovų reikalavimų. Maža to, skolose, duobėtose ir apytamsėse gatvėse paskendusio miesto valdžia tokiam „dokumentui“ sukurti nepagailėjo 600 tūkstančių....
Galima būtų pateikti visą šūsnį panašių pavyzdžių, kokių susikaupė per pastarąjį dešimtmetį.
Nepaisant išsakytų pesimistinių minčių, matau tokių visuomeninių diskusijų forumų prasmę ir perspektyvą. Juk kažkaip turime ištraukti kuo daugiau mūsų šviesiausių protų iš uždarų darbo kabinetų ir auditorijų tam, kad jie savo kompetenciją paskleistų tiek politikams, tiek plačiajai visuomenei. Nuo to priklauso mūsų visų ateitis.
