Sendaikčių prekyvietes galima rinktis priklausomai nuo to, ar jūs norite papildyti savo kolekciją vertingu antikvariniu daiktu, ar tiesiog keistis šypsenomis su prekeiviais ir turgaus lankytojais. Ir vienos, ir kitos rūšies turgaviečių, pasirodo, Vilniuje esama.
„Sendaikčių turgus – sena tradicija. Pokario metais Kalvarijų turguje visada būdavo senienų. Atsimenu tuos metus. Metai buvo sunkūs, žmonės visokius buitinius daiktus, baldus pardavinėdavo. Paskui tokia prekyba buvo išnykusi. Ji atgimė kolekcionierių klubo dėka ant Tauro kalno – iš pradžių ten buvo mainomasi daiktais, vėliau parduodama“, - nužvelgia turgaus istoriją profesorius Libertas Klimka. Matuoja jis istoriją ne vadovėliais, remiasi savo ilgesne nei penkiasdešimties metų gyvenimo Vilniuje patirtimi.
„Pagrindinė sendaikčių turgaus prekė – antikvariniai daiktai. Net ir pokario metais, kai turguje pardavinėdavo ikikarinius baldelius, buitinius dalykus, indus, tarp jų būdavo antikvarinių. Kai lenkams sovietų valdžia leido važinėti į Lenkiją, sendaikčių turguje buvo galima rasti labai įdomių dalykų. Bet tada buvau dar nesubrendęs kolekcionuoti“, - atsakinėja telefonu į klausimus profesorius, humanitarinių mokslų daktaras ir fizikas, nuolatinis sendaikčių turgaus lankytojas.
L.Klimka ant Taurakalnio paprastai dairosi kultūros istorijai įdomių leidinių: „Talkinu vienam muziejui, mane konkrečiai domina matai ir saikai, etnografiniai daiktai. Sau ieškau įvairių lituanistikos leidinių, nes esu bibliofilas, noriu kai kuo papildyti savo rinkinį“.
Lygina profesorius ir leidinių kolekcionierius šį turgų dabar ir turgų anksčiau. Ne pagal vadovėlius lygina, o iš patirties.
„Dabar sendaikčių turgus darosi nelabai įdomus, autentiški dalykai jau nusėdo kolekcionierių rinkiniuose. Čia būna daug atvežtinių daiktų iš Vakarų Europos. Nuvažiuoja prekiautojai, urmu nuperka senienų - tarp jų yra ir daug antikvarinių daiktų kopijų. Nepatyrusiam žmogui galima apsigauti. Bet vis tiek nestandartinis daiktas puošia butą“, - skelbia verdiktą profesorius ir leidinių kolekcionierius L.Klimka.
Ant Tauro kalno
Virš sendaikčių turgaus ant Tauro kalno, prie Profsąjungų rūmų, šeštadienį buvo debesuota, tik be perkūnijos.
„Kiek už šitą grožį?“ - rodau į gramofoną.
„Trys tūkstančiai“, - sulaukiu atsakymo. Čia ne parduotuvė, kaina prie prekės neprilipdyta, tenka bendrauti, esi priverstas tai daryti. Bet turgaus lankytojai ir pardavėjai šiai direktyvai paklūsta. Manasis pašnekovas – senukas, kuris tą gramofoną parduoda, – gręžiasi į mane. Už nugaros senukui lieka jo pašnekovas, bet, matyt, tikrai ne pirkėjas – kad ir kiek ilgai šnekėtų su juo, naudos didelės nebus. O aš – tas, kuris gal netyčia imtų ir nupirktų. Laukiu, kol gramofono savininkas nužvelgs mane, ar aš realus pretendentas kloti tuos tris tūkstančius: mano apranga, mimika, gestai turėtų prekeiviui nusakyti, kas aš per paukštis.
„Kelintų metų?“ - dialogas mezgasi, mano klausimas beveik kaip profesionalaus kolekcionieriaus.„Prieškario, gal 20 a., gal 19 a. - caro laikų“, - senuko gaida balse nesikeičia. Nesiimu spręsti, ar jis iš pareigos man atsakinėja, ar iš tikrųjų mano, kad galiu pirkti, nes toliau pasakoja neprašomas.
„Man pačiam tokio daikto dar niekur neteko matyti. Bet groja puikiai“, - šlovina prekę oratorius. Aš linkčioju pritariamai: „Tai matau matau...“ Žengiu atgal ir senukas gręžiasi į buvusį savo pašnekovą. Dialogas tarp mudviejų baigtas.
Prekių asortimentas čia gausus, jas vienija bendra ypatybė – ne vienas ir ne du dešimtmečiai nuo jų pagaminimo datos. Šalia surūdijusių gelžgalių, kurių vertė nežinia kaip matuojama, akimis atsirenku kitą sau įdomų daiktą. Aišku, aš net neketinu jo pirkti. Esu papildęs turgaus lankytojų būrį ir kamantinėju prekeivius žurnalistiniais tikslais. „Kiek metų tai spausdinimo mašinėlei?“ - suradau prekeivį.
„Ką aš žinau, gal pokario, - gaunu atsakymą.- Bandžiau atkast, kelintų metų, bet neradau“. Toliau dėsto, kad štai mašinėlė veikianti, dar rašalo kelias kasetes nupirko, imk ir spausdink. Klausiu, kiek už ją pageidauja, sako 70 litų. „Turint mintyje, kad neveikiančias už tiek pardavinėja, čia tikrai nedidelė kaina“. Svarstau, kad laikas būtų lyg ir nešdintis nuo šio prekeivio - pernelyg artimai imame bendrauti.
Konstruktyvus dialogas įpareigoja, verčia paklusti pašnekovo manipuliacijai, esą jei jau iškvotei viską apie prekę, tai ir klok tuos septyniasdešimt. Sendaikčių pardavėjas gestais palydi savo žodžius – nepamenu, ką sakė. Pasišalinu. „Atleisk, nepyk, išeinu“, - tariu jam nebyliai. Sąžinė nepadorus dalykas, sakė vienas filosofas (vadinkime jį Frydrichu). Ir tas nepadorumas ištinka pabendravus su sendaikčių prekeiviais bei palikus juos it musę kandusius. Nors nemanau, kad patys jie taip jaučiasi, tokia jų kasdienybė – rodyti oratoriaus sugebėjimus, kurpti pasakojimus apie daiktus, aiškinti, kodėl aktualu būtų juos įsigyti.
Gelžgalių, knygų, padargų, namų apyvokos daiktų gausybėje, kurioje velnias ir koją nusilaužtų, randi ir funkcionalių daiktų, dar veikiančių, praktiškų.
„Gera statinė, kranelis veikia. Pats laikiau vyną“, - informuojama viena potenciali pirkėja krūvą sendaikčių ant žemės ir prekystalių išdėliojusio vyriškio. - Atiduosiu už 60“. „Geriau būtų su vynu“, - šmaikštauja pirkėja. Ne, tos bačkos ji nepirks, ji suka kitur.
Veikia ir kariškio uniforma apsitaisiusio prekeivio siūlomi žiūronai, sako iš Pirmojo pasaulinio karo, vokiški. Nepasiteiravau statistikos, kiek pro juos buvo pastebėta krintančių mūšio aukų. Dar nepasiteiravau, kokia tikimybė, kad juos laikė drebančios purvinos rankos, kokios tautybės galėjęs būti žiūronų savininkas. Tarkime, paskutinį kartą jis galėjo žvalgytis pro tuos žiūronus apkasuose arba dar turėjo progos juos pademonstruoti savo vaikams ir anūkams, išgyvenęs ir Pirmąjį, ir Antrąjį pasaulinius karus. Mano akyse šie faktai darytų daiktą vertingesnį. Kolekcionuojami juk ne patys daiktai ir mokama būtų 150 (tiek prašoma už tuos žiūronus) ne už metalo gabalą, o už pasakojimus, kuriuose dalyvauja tie daiktai. Kolekcionuojamos praeitys arba tiksliau jas žymintys daiktai.
Profsąjungų rūmų viduje savąjį gėrį eksponuoja numizmatai. Kažkodėl tegaliu prisiminti išimtus iš apyvartos lietuviškus popierinius litus: su Jablonskio, Valančiaus, Žemaitės portretais. Monetos išgaravo iš atminties. Užtat miniatiūrines knygas įdėmiau apžiūrėjau – leistos jos neseniai, prieš porą metų, Minske ir Maskvoje. Žvilgtelėjau į pirmuosius viršelius, paglamonėjau lapus ir nepirkau, aišku. Šitas turgus ne man, jis turi kitą adresatą, jis skirtas kolekcionieriams.
Sendaikčių turguje būčiau rinkęsis dviratį. Rūdžių ir pažaliavusio vario aplinkoje jis išskirtinis. Beveik naujas, už pustrečio tūkstančio grynųjų.
Dar neuždarys
Kitados skaičiau, kad sendaikčių turgų ant Tauro kalno uždarys. Dabar jau žinau, kad kol kas jo niekas nelies. Taip man patvirtino savivaldybėje. „Jei nepavyks turgui pratęsti sutarties su Profsąjungų rūmais, jis bus perkeltas į Tymo kvartalą ar Mokytojų namų kiemelį“, - aiškina man Vilniaus savivaldybės vieno skyriaus vedėjas. Dar skaičiau, kad vieną dieną turgaus dalyvius ėmė ir išvaikė policija. „Čia jau klauskite komisariate“, - siūlo man pašnekovas. Neklausiau, jei būčiau ten skambinęs, būčiau teiravęsis, ar tie policininkai, išvaikę prekeivius, buvo ratuoti ar raiti. Šiaip smalsu.
Policiją įsivaizduoju tik raitą jau nuo tada, kai buvau sučiuptas nusikaltimo vietoje su alaus buteliu rankoje, tik ne prie Taurakalnio, o Sereikiškėse. Sausasis įstatymas jau buvo paskelbtas galiojančiu: vertės buvo pasikeitusios, ideologija kita. Įstatymas – šventas daiktas. Ir nesvarbu, kad jis ilgainiui gali keistis Seimo koridoriuose, tuo metu jis būna amžinas ir teisingas.
„Sendaikčių turgaus idėja palaikytina, visose Europos šalyse tokie turgūs yra. Reikėtų tik vietą jam rasti - ir ant Tauro kalno neblogai. Gal Tymo kvartale tiktų, bet reikia žmones įtikinti, kad ten rinktųsi. Tymo kvartalas nėra blogas, reikia tik daugiau pastangų, kad jis taptų populiaresnis“, - sako profesorius ir leidinių kolekcionierius L.Klimka.
Mokytojų namuose
Vilniuje sendaikčių dairytis galima trijose vietose: be Tauro kalno, yra dar Mokytojų namai ir Kalvarijų turgus.
„Turgūs ant Tauro kalno ir Mokytojų kiemelyje skirtingi, jų skirtingos auditorijos. Pirmasis orientuotas į kolekcionierius, ten gausu išliekamąją vertę turinčių daiktų. Antrajame – iš namų atsinešti daiktai, rankdarbiai“, - dėstė man savivaldybėje.
„Šitie rūbai kokio senumo naujumo?“ - mano klausimas jau kitu laiku ir kitoje erdvėje skirtas santūriai besišypsančiai moteriškei. Pirma Blusų turgelio diena Mokytojų namų kiemelyje šiais metais, bet ne paskutinė, bus per vasarą. Čia, Mokytnamio kiemelyje ir sekmadienį, viskas kitaip negu ant Taurakalnio ir šeštadienį.
Man, ne numizmatui ir ne kolekcionieriui, daiktai nelabai kuo skiriasi nuo vertingų antikvarinių. Bet skiriasi prekeivių santykis su tais daiktais. Niekas čia pridėtinės vertės kūrimu pernelyg nesirūpina. Ir krizės čia negali būti. Nereikia ir verslo plano, kaip sunkmetį nugyventi. „Įvairiai, yra ir senų, ir pirktų jau dėvėtų, ir tokių, kur tik kartą buvau užsivilkusi“, - šypsosi prekeivė. Klausiu apie verslo sėkmę, sako, kad pirkėjų netrūksta.
Vienas filosofas (vadinkime jį Arvydu) kartą rašė: iš visų žmogaus išbandytų būdų susiliesti su amžinuoju pasaulio paviršiumi ir jusliniuose gimties pavidaluose sutelktu grožiu – o kartu ir su galutine Tikrove – pats tiksliausias, pats autentiškiausias ir pats patikimiausias yra fotografija.
„Čia jūsų pačių darbo?“ - parimau ant vieno prekystalio prie įrėmintų fotografijų su Vilniaus vaizdais. „Mano. Šita fotografija – autentiškos fotografijos kopija“, - vidutinio amžiaus vyriškio balsas tolygus, kalba ramiai. Jis deda ranką ant sovietinių fotoaparatų, jie juodi, rodos: „Aš pats fotografas. Kolekcionuoju fotoaparatus. Renku juos, nes jie man kažką sako. Kitiems galbūt sako kiti daiktai, o man fotoaparatai“.
Sekmadienį Mokytnamio kiemelyje buvo debesuota su pragiedruliais ir protarpiais lijo. Vienu metu pylė kaip iš kibiro. „Oras buvo geras“, - dalijosi kitą dieną su manimi, žurnalistiniais tikslais galvą kvaršinančiu, informacija sendaikčių turgaus Mokytojų namų kiemelyje organizatorė Ignė. Ir negaliu pasakyti, kad ji mane dezinformavo, o aš ją ėmiau ir demaskavau, esą kažką slepiančią, visko nepasakančią - protarpiais oras išties buvo geras ir šiltas. „Visi šypsojosi“, - klausau ragelyje ir čia jau negaliu nesutikti. Čia prekeiviai parduoda šypsenas. Ir kitokias nei prekybos salonuose, tokias nesuinteresuotas. Tai ir įsigijau vieną už du litus, t.y. vaikišką knygiūkštę. Kadangi pasisiūliau už ją mokėti 2,50 lito, davė antrą nemokamai. Pirkau, nes šitas turgus labiau man nei kolekcionieriams.
Ramūnas Liutkevičius,
parengta pagal „Respublikos“ priedą „Pastogė“
