Senas anekdotas. Pragare vyksta jaunų velniukų ekskursija. Patyręs velnias rodo vieną katilą, sakydamas, kad čia verda žydai. Juos reikia labai saugoti, nes jei pabėga vienas – tuojau paskui save traukia kitus. Rodo kitą katilą. Jame „gyvena“ rusai. Juos reikia saugoti ne taip stipriai – jei vienas kitas ir pabėga, dažniausiai grįžta atgal pas savus su buteliuku stipriosios. Rodo trečią katilą. Jame verda lietuviai. Pasirodo, kad jų saugoti iš viso nereikia, nes vos tiktai vienas bando pasprukti, tuojau pat likusieji jį traukia atgal į katilą. Totali savikontrolė...
Kodėl taip atsitiko, kad politikoje lietuviai elgiasi, kaip šiame anekdote? Ir ne tik politikoje, nes tokios istorijos liaudyje gimsta ilgamečių stebėjimų pagrindu. Šios eilutės rašomos, stebint kaltinimų peripetijas Seimo pirmininkui A.Valinskui. Beveik metus išbuvęs atsakingame poste, staiga tapo nebegeras. Ir įžūlus ir nekompetentingas ir netgi galimai ranką prieš bendražygius kelia (ir liudininkų yra, sprendžiant iš TV anonsų). Kodėl dabar? Kodėl ne praėjusią žiemą?
Atsakymai glūdi mūsų politikų mentalitete. Jie niekaip nenori suvokti, kad tikslas nepateisina priemonių. Jei šiandien taip elgiesi pats – rytoj su tavimi pasielgs panašiai. Visai nesvarbu, ar ponas Valinskas yra geras, ar blogas. Ar klastojo parašus ar neklastojo, ar mušė ar nemušė. Svarbu viena – kad informacija pasirodo tam tikru metu, įvykis gena įvykį, televizorius nespėja rodyti siužetų apie Seimo pirmininko „nusižengimus“. Ir visa tai labai panašu į iš vieno centro organizuotą kampaniją. Jau eilinę kampaniją. Panašiai ne kartą yra buvę. Galima būtų prisiminti TPP pirmtakų, Darbo partijos suskaldymo iniciatyvą. Iš pradžių partija suskaldoma į dvi dalis. Tuomet viena pradeda kovoti su kita. Vienai iš jų, kuri yra „teisinga“, gali būti suteikta „kvalifikuota pagalba“, pvz. naudingos informacijos pavidalu. Ir daugybė gražių pažadų ir saldžių žodžių... Po to pateikiamas pasiūlymas, kurio negali atsisakyti. Atlikus uždavinius, tokie išmetami į politikos šiukšlyną. Ir drakonas ieško naujų aukų.
Tai vadinama nestruktūriniu valdymu. Kai protingi politikos „pupų dėdės“ kaip lėlininkai valdo ne tokius protingus. Ne tiesiogiai įsakinėja, o prognozuoja jų elgesį ir jį reikiamomis piemonėmis nukreipia sau naudinga linkme.
Tautos prisikėlimo partija suskaldyta, viena pusė vis aršiau kovoja su kita ir tam tikru metu ateina laikas pateikti pasiūlymą. Iš esmės didesnioji TPP frakcijos dalis Seime yra likusi be partijos. Tačiau taip ilgai tęstis negali, jeigu šie naujai iškepti politikai nori pratęsti savo politinį egzistavimą ir po kitų rinkimų į parlamentą. Viltis, kaip žinome, yra nelabai išmintingų motina, ir tuo bus pasinaudota.
Nenoriu pasakyti, kad A.Valinskas yra geras, o jo „palikta“ TPP frakcija – bloga. Nenoriu teigti ir atvirkščiai. Žinoma, kad viena iš pagrindinių priežasčių, privedusių prie nesantaikos ir skilimo yra Arūno Valinsko būdo bruožai, kategoriškumas ir nesugebėjimas ieškoti kompromisinių sprendimų. Taip pat Tautos prisikėlimo partijos, kaip politinio vieneto, nebranda. Todėl tokie paminėti suskaldymo scenarijai įgyvendinami lengvai ir visu šimtu procentų manipuliuojant politikų ambicijomis ir kitomis silpnybėmis. Iš tiesų, valdo tie, kurie skaldo, o ne tie, kurie skyla...
Taip pat nėra ko diskutuoti, ar ponas Valinskas „tinka“ Seimo pirmininko postui. Atsakymas yra akivaizdus. Tačiau dera prisiminti, kad pasaulis yra tobulas ir teisingas. Visi gauname tai, ko esame nusipelnę. Tai vyksta tam, kad kiekvienas galėtume išmokti savojo gyvenimo Pamoką. Lietuva tikrai yra nusipelniusi tokio Seimo pirmininko. Prisiminkime – Artūras Paulauskas, Viktoras Muntianas, Arūnas Valinskas... Iš pažiūros visi labai skirtingi, tačiau juos vienija politikos „švonderizmo“ pasaulėžiūra. Kiekvienas savaip yra prisidėjęs prie dabartinio nuopolio.
Ar prisimenate, kuo savo politinę karjerą baigė Darbo partijos atskilėliai? Kur jie dabar? Tiesa, Tautos prisikėlimo partija buvo suskaldyta daug sėkmingiau, nei Darbo partija. Jei didžioji dalis darbiečių išliko susitelkusi aplink savo vedlį Viktorą, politikos nelaimėlis Arūnas pats turėjo palikti savo sukurtą „projektą“. Taip atsirado „ąžuolinė“ frakcija Seime.
Lėlininkai, kurie anądien padėjo Valinskui, šiandien jį ir laidoja. Politinės laidotuvės, tikėtina, įvyks jau labai greitai.
Tačiau tai tikrai ne paskutinis skandalas, kol mūsuose išlieka gąji „švonderių“ pasaulėžiūra. Šou turi tęstis, kol drakonas nesurys pats savęs.
