Konstitucijos pataisų projektas, kuriuo norima Lietuvoje įvesti tarėjų institutą, jau keletą metų nepajuda iš vietos, o pasitikėjimas teismais ir toliau smunka.
Kova su korupcija?
Naujausių apklausų duomenimis, teismais pasitiki vos 13,9 procento respondentų. Labiau nepasitikima tik Vyriausybe, Seimu ir partijomis. Kad pažabotų korupciją ir padarytų teismų darbą skaidresnį, „draugiškesnį“ visuomenei, Seimo narių grupė dar 2007 metų gegužės mėnesį inicijavo Konstitucijos pataisų projektą, pagal kurį, šalia teisėjų, turėtų atsirasti ir tarėjai – visuomenės atstovai, dalyvaujantys vykdant teisingumą.
Tarėjų institutas veikia visose Europos Sąjungos šalyse – Lietuva bene vienintelė, kurioje piliečiai visiškai nušalinti nuo teisingumo vykdymo. Tarėjų instituto įsteigimui pritaria ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Tiesa, kol nepriimtos Konstitucijos pataisos, nėra aišku, kokias teises tarėjai turėtų, ar jie būtų skiriami, ar renkami, neaiškūs jų atlyginimo ir darbo organizavimo klausimai.
Vienas aktyviausių tarėjų instituto šalininkų advokatas Kęstutis Čilinskas tikina, jog tarėjus į teismų darbą įtraukti būtina – ir kuo skubiau. Anot K. Čilinsko, dviračio išradinėti nereikia – užtenka pažvelgti į kitų valstybių praktiką ir ją pritaikyti Lietuvoje. „Tarėjai galėtų būti renkami per savivaldos rinkimus, šie visuomenės atstovai taptų teismų dalimi. Žinoma, šis procesas gali užtrukti gana ilgai, nes reikėtų keisti ir Civilinį, ir Baudžiamąjį kodeksus. Bet teisme atsiradus visuomenės atstovams, pasitikėjimas juo neabejotinai padidėtų“, – sako K. Čilinskas.
Įstatymo projektą pateikę parlamentarai taip pat svarsto galimybę, jog tarėjai dalyvautų bylose tada, kai to pageidautų ginčo šalys. „Tokiose bylose, kurios susijusios su korupcija ar kyšininkavimu, visuomenės atstovavimas yra absoliučiai būtinas, o kitose bylose tarėjų dalyvavimas galėtų priklausyti nuo besibylinėjančiųjų. Jeigu būtų sprendžiamos bylos, susijusios su vaikais, darbo teisės bylos, tarėjai turėtų būti įgiję specialųjį išsilavinimą, o nagrinėjant baudžiamąsias bylas teisinio išsilavinimo neturinys tarėjai bylas spręstų remdamiesi gyvenimiška patirtimi“, – įsitikinęs K. Čilinskas.
Per maža šalis
Iniciatyva teisės sistemoje kurti tarėjų institutą buvo atsiradusi iškart po nepriklausomybės atgavimo, tačiau projektas „mirė“ dėl to, kad, anot K. Čilinsko, teisėjai nenorėjo eilinių žmonių įsileisti į savo tarpą.
Pagal dabartinį įstatymo projektą nėra visiškai aišku, kokį būtent visuomenės atstovavimo modelį žadama pasirinkti. Prisiekusiųjų, kurie sprendžia kaltumo klausimą Amerikos, Kanadas ar Rusijos teismuose, greičiausiai bus atsisakyta. Teisės institutas dar 2004 metais buvo apskaičiavęs, kad tarėjų instituto įvedimas gali kainuoti nuo 49 iki 70 milijonų litų, tad jeigu būtų įgyvendinamas prisiekusiųjų modelis, išlaidos būtų dar didesnės. Vis dėlto nemaža dalis visuomenės linkusi pasisakyti būtent už prisiekusiuosius, o ne už tarėjus. Esą du paprasti žmonės, pasodinti prie teisėjo, vargu ar turėtų kokį nors lemiamą balsą. Kadangi bylai pirmininkaus profesionalus teisėjas, tarėjai greičiausiai tik sutiks su jo nuomone, o savosios gali nė nepasakyti.
Amerikoje tie 12 piliečių, kurie atsitiktine tvarka į kurios nors bylos prisiekusiuosius atrenkami iš automobilių registravimo, gyvenamosios vietos deklaravimo sąrašų, būna įpareigoti nuspręsti, ar teisiamasis kaltas, ar vis dėlto jį reikia išteisinti. Teisėjas prisiekusiųjų teismuose tik skiria bausmę, atsižvelgęs į tai, kokį sprendimą priėmė prisiekusieji.
Vis dėlto Lietuva yra gerokai per maža šalis, kad joje galėtų būti suformuoti nešališkų ir nepriklausomų prisiekusiųjų teismai, tad greičiausiai bus įvestas panašus į sovietmečiu jau veikusį tarėjų institutą modelis.
Pailgins bylų nagrinėjimą
Nemažai kas abejoja, ar tarėjai būtų mažiau korumpuoti, ar padėtų teismuose pažaboti kyšininkavimą. Juk jeigu galima papirkti vieną žmogų – teisėją, nejaugi nebus įmanoma papirkti dviejų? Juolab kad tarėjai net nerizikuotų taip smarkiai, kaip teisėjas. Teisėjui už kyšio paėmimą gresia atleidimas iš gerai apmokamų prestižinių pareigų, o koks nors vadybininku ar vairuotoju dirbantis tarėjas, paėmęs kyšį, nors ir užsitrauktų atsakomybę, prarastų gerokai mažiau.
Be to, baiminamasi, kad į teismo procesą įtraukus papildomų dalyvių, tik pailgėtų bylų nagrinėjimas. Šis jau ir taip būna gerokai ilgesnis, negu turėtų būti. Dėl per ilgų teismo procesų Lietuva kasmet pralaimi po keletą bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme ir išmoka nemenkas kompensacijas.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris mano, jog idėja įvesti tarėjų institutą – nekokia. „Teisės institutas apskaičiavo, kad teismo tarėjų įvedimui prireiktų iki 70 milijonų litų kasmet. Nereikia pamiršti, jog šiandien šis skaičius būtų daug didesnis. Be to, teisininkų išvados projektui buvo, švelniai tariant, nepalankios. Teisės ir teisėtvarkos komitetas nutarė, kad projektas ardo ir jaukia Konstituciją kaip visumą. Be to, ar „švogerių krašte“, kur visi vienas kitą pažįsta ir turi išankstinę nuomonę beveik apie viską, bus lengva surinkti kolegiją tokių tarėjų, dėl kurių nešališkumo nekiltų abejonių ne tik visuomenei, bet ir, svarbiausia, bylos šalims? Almos Jonaitienės atveju – turbūt ne... Taigi, reikia numatyti, apskaičiuoti, o tada inicijuoti, bet juk „greitai, greitai“ – mūsų teisėkūros varomoji jėga...“– teigia E. Kūris.
Tarėjų instituo įsteigimas buvo numatytas 2009 metais, vėliau nukeltas į 2010 metus, bet jo taip ir neatsirado. Prieš keletą dienų Vyriausybė nusprendė, jog Konstitucijos pataisų projektas, numatantis teismo tarėjų instituto įtvirtinimą, neturėtų būti svarstomas, kol nesukurtas konkretus visuomenės atstovų dalyvavimo teismų veikloje modelis. Ketinama sudaryti darbo grupę, kuri parengs tikslų tarėjų instituto modelį, o tada jau bus sprendžiamas jo likimas.
Tik faktai:
Tarėjas – iš visuomenės renkamas arba skiriamas asmuo, kuris kartu su teisėju priima sprendimą byloje. Kai kada jis turi tik patariamąjį balsą, o kai kada būna lygiavertis profesionaliam teisėjui.
Manoma, kad tarėjų institutas išsirutuliojo iš prisiekusiųjų teismų, atsiradusių, kaip spėjama, Anglijoje.
Daugelyje Europos šalių tarėjai dalyvauja specializuotose bylose. Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Liuksemburge tarėjai dalyvauja sprendžiant darbo ginčus, o Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje – kartu su pirmininkaujančiuoju teisėju sprendžia bylas, susijusias su nepilnamečiais. Tokie tarėjai dažniausiai būna ar darbo teisės specialistai, ar dirbantieji su nepilnamečiais, baigę psichologijos, pedagogikos mokslus.
Japonijoje tarėjų institutas veikia tik nuo 2009 metų. Jau 2010-ųjų lapkritį tarėjai kartu su teisėju pirmą kartą pripažino du žmones nužudžiusį asmenį kaltu ir nuteisė jį mirties bausme.
Rusijoje veikia net du visuomenės dalyvavimo vykdant teisingumą modeliai – prisiekusiųjų (12 prisiekusiųjų sprendžia kaltumo klausimą) ir liaudies bei arbitražo tarėjų (du neprofesionalai sprendžia ir teisės klausimus kartu su profesionaliu pirmininkaujančiuoju teisėju).
Estijoje ir Latvijoje taip pat veikia tarėjų institutas. Estijoje tarėjai dalyvauja nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir neturi teisinio išsilavinimo. Latvijos įstatymai reikalauja, kad tarėjas turėtų teisininko kvalifikaciją ir teisinio darbo patirties.
G. POTELIŪNAITĖ
