Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius renka kompaniją, kuri kurs Lietuvos švietimo ateities strategiją. Tačiau specialistai įspėja, kad nieko iš o nebus: apie kokią naują strategiją galima kalbėti, kai mokyklų vis mažėja, darželiai prieinami kas penktam, aukštasis mokslas įperkamas tik turtingiesiems?
Dvidešimt metų kuriama švietimo sistema atrodo taip: naujas kabinetinis ministras, nauji kabinetiniai patarėjai, naujos popierinės idėjos, pertvarkos, reformos. Slenka metai, dveji. Vėl naujas ministras, naujos mintys, idėjos, pertvarkos, reformos. Ir, atrodo, svarbiausia užduotis - ne pagaliau sukurti tobulą švietimo sistemą, o sugriauti tai, ką padarė pirmtakas. Tai - garbės reikalas. Finalas? Toks, kokio ir reikėjo tikėtis - chaosas, uždarytos mokyklos, iš Lietuvos sprunkantys studentai. Kyla pagrįstų abejonių, ar mokyklas griaunantys politikai patys jas kada nors lankė?
Seime įvyko didelė konferencija, kurioje rutuliota diskusija apie tai, kokia turi būti kelerių ateinančių metų Lietuvos švietimo strategija. Renginį pagerbė ir prezidentas Valdas Adamkus. "Globalizacijos kontekste reikia patikimai grįsto ir aiškaus kelio - švietimo strategijos, dėl kurios sutartų visos visuomeninės grupės ir partijos. Švietimas negali tapti vienos partijos prerogatyva", - dėmesį į švietimo politikos tęstinumo nebuvimą atkreipė V.Adamkus, skaitydamas savo pranešimą. "Svarbu turėti aiškią švietimo strategiją, nubrėžiančią ilgalaikius ir aiškius tikslus", - prezidentui pritarė švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.
"Iškart galiu pasakyti didžiausią bėdą: strategijas ir mokslo kokybę vertina ekspertai, o ne švietimo sistemos naudotojai - mokytojai, moksleiviai, jų tėvai. Nebūna įtraukiamos interesų grupės. Todėl niekada nebūna taip, kaip geriausiai būtų vartotojams. Juk tai, kokios kokybės nori, turi jie nuspręsti, o ne kas nors kitas", - sakė buvęs švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius.
Strategijos - tik rašliavos
Buvęs ministras įvardijo ir dar vieną blogybę - švietimo politikos tęstinumo nebuvimą. Pasak jo, tai geriausiai iliustruoja toks faktas: Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje daugiau nei 10 metų pateikta Valstybinė švietimo strategija nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Pačioje jos pradžioje įvardytas vienas iš sistemos etapų, kuris prasideda... 1991 metų kovo 11-ąją. Atrodytų, paprasčiausia techninė klaida. Tačiau jei jos nepastebima tiek ilgai, akivaizdu, kad tų strategijų niekas neskaito.
“Tas puikiausiai iliustruoja tai, apie ką kalbėjau", - reziumavo A.Monkevičius.
Beje, ko gero, niekas neskaito ir pačios naujausios strategijos. Joje aiškinama, kad artėjant 2012-iesiems vis stiprės savivaldybių atsakomybė už švietimo prieinamumą, o mokyklų mažėja ne metais ir mėnesiais, bet savaitėmis; dėstoma, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turės galimybę studijuoti aukštojoje mokykloje, o dabar aukštasis mokslas viršija brangumo rekordus; aiškinama, kad sistema bus aiškesnė ir pastovesnė, o abiturientams kasmet keičiama egzaminų laikymo tvarka ir t. t.
